Grožio ikona S.Loren: ne kartą girdėjau, kad mano nosis per ilga, o burna per didelė
Per ilgametę karjerą Sophia Loren tapo savalaikiu moteriškumo simboliu. Italų kino industriją ir Holivudą pavergusi 88-erių aktorė – iki dabar tituluojama viena gražiausių visų laikų moterų – ekranuose sukūrė dešimtis stiprių, charizmatiškų personažų, tarsi iliustruojančių jos pačios kontrastų ir meilės kasdienybei pripildytą gyvenimą.
Sophia Loren (tikrasis vardas Sofia Villani Scicolone) gimė 1934 metais Romoje, Italijoje. Kertine figūra jos vaikystėje tapo mama Romilda, kuri, negavusi iš jos dviejų dukrų tėvo pasiūlymo susituokti, prieš Antrąjį pasaulinį karą persikraustė į Pocuolio miestelį šalia Neapolio. Ir taip itin skurdžias gyvenimo sąlygas, kuriomis gyveno S. Loren su seserimi ir mama, drastiškai apsunkino prasidėjęs karas. Nuolatiniai bombardavimai, garso sirenos, griežtai limituojamos maisto porcijos bei sunkumai net ir pasibaigus karui – visa tai tapo S. Loren vaikystės akcentais, formavusiais būsimos legendos asmenybę. Kalbėdama apie šį laikotarpį, aktorė pabrėžia, kad šalia elementaraus fizinio saugumo ji nuolatos jautė emocinio išlikimo poreikį, kurį tuo metu jai suteikdavo gebėjimas nusikelti į kino pasaulį. Pabėgimu nuo kasdien patiriamo siaubo ir oro atakų S. Loren tapo Pocuolio miestelio kino teatras, kurio ekrane mergaitė stebėjo tokias Holivudo ikonas kaip Rita Hayworth ar Greta Garbo, kuri buvo neįtikėtinai panaši į mergaitės mamą.
Noras susikurti socialinę gerovę ir gimusi aistra kinui S. Loren 1950 metais sugrąžino atgal į Romą, į kurią kartu su mama turėjo galimybę atvykti grožio konkurse laimėjusi piniginį prizą. Praėjus metams, vos šešiolikos sulaukusi S. Loren gavo pirmąjį vaidmenį režisieriaus Mervyno LeRoy filme „Quo Vadis“. Tais pačiais metais įvykusi pažintis su italų kino prodiuseriu Carlu Ponti talentingai aktorei tapo lemtinga tiek profesinės karjeros, tiek ir asmeninio gyvenimo kontekste. 1951 metais restorane prodiuserio pastebėta ir su juo dirbti pradėjusi S. Loren neilgai trukus gavo karjeros proveržiu tapusius vaidmenis filmuose „Aida“ ir „The Gold of Naples“. Užsitikrinusi svarų aktorės statusą Italijos kino industrijoje, S. Loren, aktyviai dirbusi su anglų kalbos mokytoju, pasuko į Holivudą ir jau 1957 metais suvaidino pirmame amerikietiškame filme „The Pride And The Passion“, o jos kolegomis tapo kino legendos Cary Grantas bei Frankas Sinatra. Tarptautinės žvaigždės titulą S. Loren suteikė paralelę į sunkią vaikystę formavęs 1960 metų filmas „Two Women“, už kurį aktorė gavo pirmąjį „Oskaro“ apdovanojimą. Karjeros pamatu tapę vaidmenys kartu suformavo ir S. Loren įkūnytų personažų specifiką, kurios centre visuomet išliko stiprios moterys.
Vos šešiolikos sulaukusi Sophia Loren gavo pirmąjį vaidmenį režisieriaus Mervyno LeRoy filme „Quo Vadis“.
Lygiagrečiai su kuriama profesine sėkme formavosi ir aktorės romantinis santykis su kiek daugiau nei dviem dešimtmečiais vyresniu prodiuseriu C. Ponti, kuris 1957 metais tapo S. Loren vyru. Nepaisant žinomas asmenybes lydinčių žvilgsnių, intrigų ir apkalbų, pora sėkmingą santuoką puoselėjo iki pat C. Ponti mirties 2007 metais bei susilaukė dviejų sūnų. „Pramogų pasaulis yra tai, ką mes su vyru darome. Tai mūsų darbas, o ne tai, kas esame“, – ši skirtingų interviu metu pasikartojusi S. Loren mintis tarsi iliustruoja jos vertybinį pamatą, kuriame sėkminga karjera buvo meistriškai derinama su asmeniniu gyvenimu. Nuo 8-ojo dešimtmečio S. Loren kiek atsitraukė nuo intensyvaus kino industrijos ritmo ir prioritetą teikė šeimai. Vis dėlto įgyvendinant skirtingus projektus legenda tapusią S. Loren galima išvysti iki dabar, o vienas naujausių vaidmenų – sūnaus režisuotame 2020 metų filme „The Life Ahead“ įkūnyta Madam Rosa, kuri natūraliai tapo visų išskirtinai stiprių aktorės personažų tęsiniu.
Neretai itališkąja Marilyn Monroe vadinta S. Loren karjeros laikotarpiu pasižymėjo itin liberaliu požiūriu į grožio sąvoką – kaip vidinę, o ne fizinę būseną – bei pagarsėjo dėl tvirtos pozicijos plastinės chirurgijos atžvilgiu. Aktorė atvirauja, kad ne kartą yra sulaukusi industrijos spaudimo pasidaryti nosies ar burnos operacijas. Vis dėlto jos pozicija, kurią S. Loren teko išreikšti ne vieną kartą, itin aiški: „Daugybė žmonių sakė, kad mano nosis per ilga, o burna per didelė. Visuomet stengiausi tokių žmonių tiesiog neklausyti. Jų žodžiai visai manęs nežeidžia, nes kai kuo nors tvirtai tiki, tai tampa savotišku mūšiu, kurio metu tvirtai gini savo nuomonę.“
Karjeros metais S. Loren tapo ikonišku mados simboliu. Liemenį pabrėžiančios suknelės, subtilus vasariškų maudymosi kostiumėlių seksualumas, dideli akiniai nuo saulės, dramatiški siluetai ir ryškios spalvos – visa tai tapo aktorės vizitine kortele bei kūrė itališkos estetikos kultą globaliu mastu (tiesa, pati aktorė akcentuoja, kad save laiko ne itale, o tikra neapoliete). Ankstyvajame karjeros etape S. Loren glaudžiai dirbo su italų dizaineriu Emilio Schuberthu, o 7-ajame dešimtmetyje aktorė puoselėjo glaudų santykį su Pierre Balmain bei Christian Dior mados namais, kurie aktorės įvaizdžiais rūpinosi tiek kino ekrane, tiek ir už jo ribų. Mėgstamiausiais visų laikų mados kūrėjais S. Loren įvardija savitas moteriškumo vizijas kūrusius Valentino Garavani bei Cristóbalį Balenciagą. Tiesa, pastaraisiais metais, puoselėdama brandžios, bet kartu drąsios elegancijos kryptį, įvaizdžio kūrimą aktorė daugiausia patiki dizaineriui Giorgio Armani ir jo komandai.
„Gimiau skurde, bet išmintinga – tai du didžiausi privalumai, kuriuos visada turėjau“, – ši, kiek kontraversiškai galinti skambėti frazė savotiškai apibrėžia S. Loren puoselėtą vertybinį pamatą. Kino legenda tapusi aktorė tvirtą asmenybę iki dabar geba transliuoti tiek ekranuose, tiek ir kasdienybėje, kurioje telpa daugybė skirtingai interpretuojamų charizmatiškos moters vaidmenų ir nenuginčijama meilė gyvenimui.
