S. Straukaitė: niekada neprisitaikau prie labai norinčių būti teisingais
Prieš pradėdami pašnekesį su viena žymiausių lietuvių dizainerių, festivalio „Mados infekcija“ sumanytoja, net kelis kartus perbėgame vis į kitą vietą, nes netikėtai pasirodžiusi saulė migruoja Sandros veidu lygiai taip pat, kaip ir visa šiuose namuose: daiktai, idėjos, meno kūriniai ir netgi erdvių paskirtis bei asmeniniai altorėliai ir ant jų sustatytos artimųjų nuotraukos. Ypač paveikslai ir fotografijos keičia erdvę, papildydami ją energija, su kuria buvo kuriami. Vito Luckaus, Antano Sutkaus, Vilmanto Marcinkevičiaus, Audriaus Puipos kūriniai, dažniausiai gauti dovanų, primena bičiulystę su menininkais ir žymi skirtingus dizainerės gyvenimo etapus. Tarkime, Lino Cicėno tapytas aktas šiuo metu laikinai paslėptas už didžiulio jos kolekcijos modelio atspaudo.
Sandra pasitinka pasipuošusi vieninteliu prisijaukintu papuošalu – stikliniais karoliais, kuriuos gavo dovanų iš Maskvoje gyvenančios draugės. Moteris atrodo atvira, skaidri ir perregima lyg tie karoliai, vis skambtelintys Sandrai kiek emocingiau atsakant į vieną ar kitą klausimą. Prie jų akompanuodami vis prisijungia ir Senamiesčio varpai.
„Kalbantys“ drabužiai
Pokalbį pradėjome prisimindamos dizainerės 2017 m.
„Mados infekcijoje“ pristatytą kolekciją „Beprotybė į sąmatą neįskaičiuota“. „Pasiėmiau visą ritinį juodos spalvos paties paprasčiausio treninginio audinio ir pradėjau. Man smagu ir lengva dirbti su medžiaga, kurios nebijau sugadinti. Galiu eksperimentuoti. Ant drabužių bandžiau sukurti ženklą, primenantį vėliavą. Žiūrėjau į Japonijos, Korėjos vėliavas. Man patinka rutulys, jis yra net vardiniame mano ženkle. Tuomet suskirsčiau jį į formas, kurias taip pat naudojome „Mados infekcijos“ scenografijoje: rutulys, kvadratas ir du perbrėžti trikampiai. In ir Jan. Tai ir yra pats įdomiausias dalykas! Negali juk būti toks vienaplanis, kad visi viską aiškiai iškart suprastų.“
Sandros kolekcijos visada daugiaplanės: mintis, idėja, patys drabužiai, scenografija papildo vieni kitus ir tampa tikru uždaviniu žiūrovui, vos spėjančiam narplioti vieną po kito kūrėjos sumanytus rebusus. Ji sugeba su šypsena, be žodžių, prabilti net apie skaudžius, globalius ir aktualius dalykus.
„Kolekcijoje naudojau vadinamuosius space blanket. Jie man asocijuojasi su migracija. Paėmiau kažką panašaus į miegmaišius – tai tarsi bėgantys iš kažkur žmonės arba atvykstantieji laivais apsigaubia jais lyg kokiais apklotais. Jie man labai gražūs. Tas auksas, sidabras... Tiesiog sukomponavau viską, kas yra šiuolaikiška, aktualu ir kas gerai atrodo scenoje. Tuos miegmaišius galima panaudoti kaip šalikus, medžiagą ar tiesiog apsišiltinti. Norėjau juos kaip nors pritaikyti ir parodyti kitu kontekstu“, – pasakoja S. Straukaitė.
Sandros kūrybai būdinga Rytų įtaka, minimalizmas, netikėta, architektūriška drabužio konstrukcija. Ją dizainerė sumąsto remdamasi jai artima Yohji Yamamoto mintimi, kad audinys yra gyvas. Tad norint, kad jam kuo mažiau skaudėtų, reikia atsakingai elgtis su žirklėmis. Kūrėja moka išgirsti audinį. „Tiek į siluetą, tiek į detales visada stengiuosi žvelgti minimalistiškai. Neprikarpyti papildomų linijų, reikalaujančių daug siuvančio žmogaus darbo. Man atrodo, kad vienu kirptelėjimu reikia tarsi sukurti siluetą, padaryti jį su kuo mažiau nereikalingų detalių. Bandau išgryninti kiekvieną daiktą. Tai nėra paprasta. Sunkiausia padaryti paprastai, kai atrodo – na, kas čia yra, čia juk nieko ypatingo! Padaryti kaip nors itin sudėtingai, prikvarkalioti gali visi, bet ar tai padeda tavo minčiai, tam, ką tu nori ta kolekcija pasakyti?“
Kurianti aprangos teatrą
Audinių kalbos Sandra pradėjo mokytis dar ankstyvoje jaunystėje, kai plačiausią medžiagų pasirinkimą rasdavo mamos drabužių spintoje. Jau tada mergaitė dažniausiai išsikirpdavo apskritimo formos gabalėlius. Turbūt šiuos, vėliau tapusius jos, kaip mados kūrėjos, atpažįstamu ženklu, ji dažniausiai piešdavo ir lankydama dailės būrelius. Būsimos menininkės estetikos pojūtis bei skonis formavosi ir namų aplinkoje. Nors tėvų nebuvo lepinama, mama nuo pat mažumės mėgo puošti dukterį, negailėdama laiko rankdarbiams. „Mano mama daug megzdavo. Būdavau nuo galvos iki kojų aprengta jos rankdarbiais. Aišku, ne visi drabužiai man patikdavo. Pavyzdžiui, buvo toks labai ryškių spalvų kostiumas: ultramarinas su oranžine – ir tas derinys man buvo labai negražus. Tačiau dabar man kaip tik labai patinka šios spalvos!“ – šypsosi pašnekovė. Arba dar: „Sakau, kad nemėgau bantų, o dabar žiūrime, kad be bantuko – nė vienos nuotraukos. Juokinga, kad tai, ko nemėgai vaikystėje, sugrįžta...“
Kaspinų Sandros plaukuose jau seniai nebėra, tačiau vaikystėje įsiminę žaismingumas ir gyvybingumas puikiai atsispindi dizainerės kolekcijose. Sunku patikėti, kad nenuoramai antraklasei jau tada užteko kantrybės savarankiškai nusinerti pirmąjį drabužį – baltą palaidinę, kurią paauglystės metais pakeitė didžiuliai pankiški megztiniai, siaurinamos kelnės ir apipaišomi, išplėšyti inkariukai.
S. Straukaitė mokslus tęsė Kauno Stepo Žuko mokykloje, kur jai labiausiai patiko talentingi kurso draugai ir tobulinami piešimo, tapybos, kompozicijos įgūdžiai bei... gražioji mokyklą juosianti pelėdų tvora. Visa pamažu vedė iki debiutinės būsimos garsios dizainerės kolekcijos „Ubagiukai“. „Tuomet studijavau pirmame Dailės akademijos kurse. Kolekcija buvo šiek tiek afrikietiška, iš ryškiais ornamentais vašku ištapyto lininio audinio, o sukurti daiktai pasirodymo metu transformuodavosi: patraukus virvelę nukrisdavo, tarkime, rankovės“, – prisimena S. Straukaitė.
Kūrėjos tikrai nepavadinsi batsiuviu be batų – priklausomai nuo nuotaikos, aprangos teatrą ji žaidžia kone kasdien. Taip pat ji geba kurti ir šventes, kurių didžiausia – tradiciniai gimtadienio šokiai, į studiją suburiantys visus ilgamečius menininkės draugus.
Smagius pasibuvimus keičia kūrybai skirtas laikas, o pati įdomiausia šio proceso dalis Sandrai yra ta, kuri kelia daugiausia iššūkių. „Man smagiausias ne pats kolekcijos pristatymas, o metas, kai pradedi daryti ir dar nežinai, kas iš to išeis. Tada ir prasideda atradimai. Pats įdomumas, kai netyčia įkerpi, susiuvi ir per klaidą pavyksta padaryti kokį nors atradimą. Kiekvieną kartą turi nubraukti viską, ką esi padaręs iki tol. Tai ir yra įdomiausia – kaskart turi sukurti kitaip, be jokių štampų“, – sako kūrėja.
...ir aprangą teatre
Dizainerei patinka nuolat keisti veiklą. Ji stengiasi viską padaryti savaip, nepriklausomai nuo to, ar imtųsi naujos kolekcijos kūrimo, festivalio organizavimo darbų, teatro spektaklio,muzikinio vaizdo ar reklamos klipo, o retkarčiais netgi privataus kliento užsakymo. Vis dėlto dažniausiai Sandros užsakovais tampa jos bičiuliai iš užsienio. Užsukę į svečius ir lyg suvenyrą iš Lietuvos išsirinkę ką nors ypatingo iš Sandros lobynų, stebisi, kad tokį butiką aptiko čia, Vilniuje. O ir šiaip klientus menininkė renkasi tokius, kad jos „nelaužytų“. Dizaineris dažnu atveju dirba ir kaip gydytojas, o dar dažnesniu – kaip psichologas, padedantis paslėpti arba įveikti kompleksus. Ji atvirai prisipažįsta, kad kiekvieno kaprizams jai paprasčiausiai neužtektų kantrybės, tad per visą laiką sukūrė gal tik 10 netradicinių nuotakų suknelių netradicinėms nuotakoms. „Tortų nekepu“, – Sandra kategoriška. Taip, tokio pobūdžio kulinarija ji užsiima nebent virtuvėje, nors ir čia nepanašu, kad padaugintų cukraus. Mėgstamiausias jos gaminamas patiekalas – iš kolegos Seržo Gandžiumiano perimtas šašlyko receptas. Tačiau virtuvėje ji kartais būna retesnė viešnia negu teatre, ypač jeigu yra dirbama su nauju spektaklio pastatymu.
Į teatrą Sandra „įkrito“ vos baigusi akademiją, būdama 23-ejų, kai debiutavo kostiumais vienam pirmųjų Oskaro Koršunovo spektaklių „Labas, Sonia, Nauji metai“. O štai 25-erių ji jau rengė operos „Skrajojantis olandas“ solistus. Rugsėjo pabaigoje pristatyto O. Koršunovo naujausio spektaklio „Tartiufas“ personažų drabužiai – taip pat Sandros darbas. Paprašyta prisiminti vieną įsimintiniausių darbų teatre, ji pasakoja apie Jono Tertelio spektaklį visai šeimai „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. „Atsispirti nuo Birutės Žilytės piešinių man buvo labai didelis iššūkis. Juos žinojau dar iš tų laikų, kai vaikščiojau į „Nykštuko“ kavinę. Būdavo didžiausia šventė ten patekti per savo ar kitų vaikų gimtadienius, nes ten tvyrojo labai įdomi atmosfera. Nuo vaikystės visi vartydavome B. Žilytės iliustruotas knygas. Tai tarsi kosmosas, kitas pasaulis, sukurtas žmogaus. Man reikėjo į jį patekti ir nesugadinti, o perkėlus į sceną įrėžti jame ir savo liniją. Buvo be galo įdomu!“
Laisvė = laimė
Į „Nykštuką“ Sandra tuomet atvažiuodavo iš Karoliniškių. Jos vaikystė ir paauglystė prabėgo prie televizijos bokšto. Dėl tvyrojusios slogios atmosferos po 1991-ųjų sausio įvykių Straukų šeima persikėlė į Senamiestį. Kūrėjos karta buvo lūžinė, pirmoji po nepriklausomybės atgavimo itin jautusi kontrastą ir ne tik sugebėjusi savo kailiu įvertinti pokyčius, bet ir pasinaudoti jais: ryšiai su užsieniu, kelionės... Taigi tarp laisvės ir laimės Sandra dėtų lygybės ženklą. Šios sąvokos kūrėjai – lygiavertės.
Daug laisvės ji suteikia ir 19-mečiam sūnui Gustui. Stengiasi nebūti griežta mama, neprimesti jam savo nuomonės, patirties ir moko jį pasirinkti pačiam. Svarbiausia, kad būtų laimingas. Pačiai Sandrai motinystė suteikia galimybę pasijusti nenutrūkstančio visatos gyvybės rato dalimi. Menininkė prasitaria, jog, jeigu gyvenimas būtų susiklostęs taip, kad vaikų aplink lakstytų visas būrys, tai nė kiek netrukdytų, atvirkščiai – būtų smagu ir prasminga.
Tačiau net ir patys brangiausi, artimiausi žmonės nueina į antrą planą tą mėnesį, kai Sandra ruošiasi kolekcijos pristatymui. Jokių galvos pametimų dėl, pavyzdžiui, kokių nors įsimylėjimų tuo metu tiesiog negali būti. Sandra niekada ir dėl nieko nesileidžia išmušama iš vėžių, kai ateina laikas kurti. Asmeninis gyvenimas tuo metu gali tik pridaryti problemų, nes šalia esantiems žmonėms tuos menininkus ne visada lengva suprasti. Laimei, aplink kūrėją – tik supratingumo testą išlaikę žmonės. Vis dėlto net ir jiems kartais tenka tykiai kiūtinti šalin ir priminti sau, kad negalima trukdyti įkvėpimo apimtos kūrėjos. „Kai būnu labai įsigilinusi į darbą, tą mėnesį prieš pat kolekcijos pristatymą visiškai neturiu laiko žmonėms, kurie yra arčiausiai manęs – šeimai. Ir tai turbūt juos žeidžia. Negaliu jiems skirti dėmesio, pasikalbėti, pabūti kartu. Būnu įsitempusi, pavargusi, galiu netgi būti bjauri ir pasakyti ką nors netaktiško“, – atvirauja Sandra.
Dizainerė garsėja tariamai griežtu būdu ir maištingumu. Man atrodo, nekonformistiška kūrėja tiesiog eina sava kryptimi. „Man svarbiausia – laisvė. Mados srityje ir visur kitur. Savo kūryba noriu teigti, kad ne viskas turi būti sausa ir nuspėjama. Aš niekada neprisitaikau prie tų, kurie labai nori būti teisingi, prie kokių nors tiesų. Manęs netraukia tie dalykai, kurie patinka visiems. Turiu kitokį požiūrį, kitokia mano elgsena, kitokie prioritetai. Tarkime, pasirinksiu ne kokią šmutkę, automobilį, komfortą. Man kur kas svarbiau kur nors nukeliauti, sukurti naują kolekciją, investuoti į savo kūrybą“, – sako S. Straukaitė.
Sandra prisimena įsiminusį dokumentinį filmą apie gatvės mados fotografą Billą Cunninghamą ir šio žmogaus citatą, puikiai atitinkančią ir jos mintis: „The cheapest thing is money.“ („Pigiausias dalykas yra pinigai.“) Ir išties, turint tiek idėjų, pinigai tampa tik priemone, o ne tikslu.
Beje, kinas – turbūt vienas didžiausių nuolatinių įkvėpimo šaltinių, veikiančių ir kaip geriausias būdas atsipalaiduoti. Pašnekovė netgi turi su kino sritimi susijusių profesinių sumanymų, tik kol kas jų dar neišduoda. Kaip ir artėjančios jubiliejinės – dvidešimtosios – „Mados infekcijos“ bei būsimos kolekcijos idėjų, kurios jau bręsta kūrėjos galvoje.
Sandros požiūrį į laiką atskleidžia sidabrinė plaukų sruoga. Ši gija jai lyg du viename – laikrodis ir kompasas – primenantys apie laiko tėkmę besiiriant prieš srovę sava kryptimi – garbanos upe.
Pagr. nuotrauka - fotografo Pauliaus Gasiūno
