Sandra Straukaitė: dabartinė karta į viską žiūri pragmatiškai, jie nesiaukos dėl nieko
Kodėl „Lošėjo“ titruose taip ir neatsirado jūsų pavardė?
Turėjau važiuoti veikiausiai į Azerbaidžaną kurti kostiumus Jono Vaitkaus spektakliui „Septynios gražuolės“'. Ignas, pamenu, paprašė rekomendacijų, ką patarčiau imti vietoje savęs, kažką pasiūliau ir... tą patį vakarą sužinojau, kad kelionė atidedama! Skambinau Ignui: „Viskas, jau sutarta.“ Juk nebepasakysi kitam žmogui, kad galiu ir aš. Tąsyk tikrai norėjome dirbti kartu – būtų buvęs bendras mano ir Igno, kaip ilgo metro filmo režisieriaus, debiutas. Gaila, pirmas darbas kine buvo atidėtas – juk laikas eina. Kuo jaunesnis pradedi naują dalyką, tuo geriau, atsiranda profesionalumas, viskas tampa įpročiu, imi justi, kad ta veikla – tavo duona, joje maudaisi, žinai sistemą, visus pavojus. Taip man yra teatre, kur pradėjau dirbti anksti. Matyt, mano karta pateko į periodą, kai kino buvo labai nedaug, paskui jis atsigavo, bet niekas nekvietė – tai normalu. Užtat visi pasinešėme į teatrą.
Kine su teatru bendrysčių nemažai, bet daug kas turbūt ir stipriai kitaip?
Kiekviename darbe yra daug specifinių dalykų, tam reikia žinių, kurios ateina tik per praktiką. Kinu visą laiką domėjausi, bet to nepakanka – pats viską turi pajusti, apsigraibyti ir savo rankomis padaryti. Kine, pavyzdžiui, turi sekti siužetą, nes filmavimas nevyksta iš eilės – filmuojama scenomis, todėl negali padaryti klaidų, kažko sukeisti. Po to montuojant būna – staiga kita šukuosena, kitas papuošalas toje pačioje scenoje. Teatre žiūrovas viską mato per atstumą, o kine rodoma ir iš labai arti – vadinamasis close-up. Tada puikiai matosi visos faktūros, spalvų pustoniai. Taip pat kine reikia labai daug sendinimo, kad rūbai atrodytų panešioti, ne ką tik iš parduotuvės.
Kas labiausiai nustebino?
Niekaip negalėjau suvokti, kad kino kostiumams skiriama tokia sąmata kaip mažam spektakliui. Juk filme yra daug daugiau veikiančių asmenų, o kostiumų – begalė. Teatre paprastai būna iki trisdešimties kostiumų, vaidina apie dvidešimt žmonių. Filme – per šimtą ar gal net du šimtai.
Ką daryti, jei katastrofiškai trūksta pinigų, bet jų nėra iš kur paimti?
Tą patį, ką ir visi. Žiūrėdama dažną lietuvišką filmą sakau: second hand – dėvėti rūbai. Ir mes pirmiausia rinkomės iš jų. Su asistente Goda Pelaityte sukaupėme vadinamąją bazę – jau žinodamos siužetą, apsipirkinėjome dėvėtų drabužių parduotuvėse, kaupėme rūbus sandėlyje, kad vėliau galėtume jais manipuliuoti. Ieškojome kuo pigiau. „Trys eurai? Labai brangu. Reikia už eurą.“ Laukdavome nukainojimų, akcijų. Prie taip surinkto pagrindo pridėjome kostiumų iš mano archyvo – mano kurtų. Gerai, kad jų turėjau, galėjau panaudoti – tas gelbėjo.
Siūti teko daug?
Palyginti nedaug. Iki tol įsivaizdavau, kad turėtų būti daug daugiau kostiumų kurta specialiai filmui, bet ką darysi? Sukiesi iš situacijos ir padarai geriausią rezultatą, kokį gali tuo momentu. Pakavome tuos sukomplektuotus drabužius ir su nežinia kiek lagaminų beldėmės filmuoti į Ukrainą. Paskui dar vietoje šį tą teko surinkti, nes kine ne viską gali iš anksto numatyti. Pavyzdžiui, atrankos darbuotojai parenka žmones, mes – jiems skirtus kostiumus. Šie kabo paruošti, laukia savo eilės, bet staiga sako: „Ne, tie negali, bus kiti.“ Kinas yra dinamiškas, turi labai greitai keistis ir prisitaikyti, negali sustingti ir galvoti, kad viskas jau padaryta.
Pamenu, reikėjo nufilmuoti masinę miestelio bendruomenės sceną Zapyškio bažnyčioje. Mano vizija buvo truputį liuteroniškas įvaizdis – visi kostiumai juodi ir balti. Taip atrodė stilingiau. Norėjosi pagauti ryto momentą, kai kyla saulė, sklaidosi rūkas. Gamta ten tuo momentu labai graži – žemuma, Nemunas šalia vingiuoja. Dar tą patį rytą Ignas sakė, kad nebūtini juodi ir balti kostiumai, aprengiame visus spalvotai. Bet per kamerą dirstelėjo operatorius Denisas Luščikas: „Reikia juodų ir baltų.“ Visus staigiai turėjome perrengti, o tos saulėtekio minutės tiksi... Bėgte, lėkte, bet – spėjome. Filmavimas – toks dalykas, kur ne viską gali kartoti, reikia pagauti akimirką. Būtent tą rytą rūkas buvo ypatingas, ilgai nesisklaidė. Ne tik masinės, bet ir puikios pagrindinį vaidmenį atlikusio Dainiaus Kazlausko scenos tame rūke nufilmuotos.
Vežiojotės tiek komplektų drabužių, kad viens du ir perrengėte masinės scenos dalyvius?
Taip – visko turėjome. Dėl to mano komanda – Arūnė Daukantaitė ir Dovilė Balčiūnaitė visur važinėjo perkrautais, praktiškai lūžtančiais autobusiukais, nes tie kostiumai šitiek sveria! O pats turi nujausti, nuspėti situacijas ir būti pasirengęs bet kam. Tik per patirtį gali tai suvokti, niekas to nepapasakos.
Daugiausia dėmesio turbūt teko skirti pagrindinio vaidmens atlikėjo drabužiams?
Pagal siužetą jis net negalėjo turėti daug kostiumų – niekuo per daug neužsiimantis žmogus. Iš pradžių buvo pasitaškymų iš Dainiaus pusės, kad reikia ir tokių kostiumų, ir kitokių. Ieškojome, kaip jis turi atrodyti, kol galiausiai apsistojome ties vienu ir tuo pačiu: čia – jo daiktas, jo natūra. Buvo bandymų ir su ūsais, perukais, bet man labai patiko, kaip pasakė operatorius, kuris savo darbe yra tarptautinė žvaigždė: „Kiek filmavau, pridėtiniai ūsai ar perukas niekada gerai neatrodė.“ Galiausiai sutarėme palikti jį natūralų. Geri perukai, kokius naudoja Holivude, kainuoja tiek, kiek visas mūsų filmo drabužių biudžetas.
Užsiminėte apie drabužių sendinimą. Kokia technika išgauti natūralaus nusidėvėjimo efektą?
Trynėme viskuo – ir švitriniu popieriumi, ir į sieną, skalbėme tamsius rūbus su šviesiais. O ką daryti? Būtų paprasta, jei turėtum laboratoriją, kuriai pateiktum pageidavimą: štai tokiu pustoniu viską pašviesinti. O čia – viską pats, užtat galvojau, kaip ten man skalbiant kažkada drabužiai nusidažė? Kas geriausiai juos blukina? (Juokiasi.)
Darbas neapsiėjo be kuriozų. Karpatų kalnuose filmuojant sceną, kur Dainius persirenginėja, visi pratrūko juoku, kai išvydo jo glaudes su paveiksliukais. Kitų nėra, ką daryti? Teko greitai jas pakeisti į Igno, nes nieko kito po ranka neturėjome. Tai buvo mano didžiausia klaida.
Kiek laiko truko filmavimai?
Gal du mėnesius su trupučiu su pasiruošimu ir filmavimu – viskas vyko labai intensyviai. Filmo scenarijus buvo keičiamas. Nuo to, kas iš pradžių buvo priplanuota, suvokus galimybes, teko susitraukti bene perpus. Juk nepaaiškinsi žiūrovui: „Šičia pristigo pinigų, todėl to ir to nepamatysite.“
Šiaip jau daug dalykų pasimiršo – juk prabėgo dveji metai. Ignas iš viso filmui paskyrė šešerius metus – kol rašė scenarijų, ieškojo pinigų, derino visus reikalus, tiek ir praėjo. Kinas – žiauriai didelis darbas, įtraukiantis tiek žmonių, reikalaujantis pastangų, lėšų, bet išlieka ilgam. Čia jis labai skiriasi nuo teatro. Nufilmuotas spektaklis man – nesąmonė, nes viskas ten sukurta gyvam įspūdžiui sukurti – čia ir dabar, o ne kamerai. Kinas specialiai daromas filmavimui, jame svarbu ir operatoriaus darbas, kad aktoriai neperspaustų, būtų organiški, natūralūs. Kaip ir kolekcijos pristatyme – paimk vieną ne tokį modelį, jis gali sugadinti viską kaip šaukštas deguto. Kine irgi tas pats, tik čia režisierius su montuotoju gali tą žmogų ar sceną iškirpti. Spektaklyje to nepadarysi.
Jėgas teatre išbandėte labai jauna?
Tik pabaigusi Dailės akademiją, 1994-aisiais pradėjau dirbti su Oskaru Koršunovu jo spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“. Paskui su Gintaru Rinkevičiumi statėme mano pirmą operą „Skrajojantis Olandas“. Spektaklis – didžiulis, dalyvauja daugybė žmonių. Man buvo dvidešimt penkeri! Tokio jaunumo, patirties jokios, bet atrodo, kad gali viską apversti, padaryti kitaip, nes klasikiniai pastatymai – neįdomu. Visus blizgučius, birbyzėlius – lauk! Ir darėm taip, nes turėjome savo viziją. Po to jau apaugome abejonėmis, bereikalinga ar reikalinga informacija...
Tik darydamas penktą ar šeštą spektaklį įgauni pakankamai žinių. Nebebijai ir žinai, kaip viskas atrodys. Pamenu, Oskaras sakydavo: „Neškis į sceną audinį ir žiūrėk, kaip atrodo!“ Juk išties nežinai, kaip audinys gaudys šviesą, ir spalva jo, faktūra scenoje gali kitaip atrodyti. Tokių dalykų akademijoje nedėsto. O ir neišdėstytų!
Kurdama kolekciją pati esate bosas, o teatre – tik komandos narys. Sunku palikti tą vienvaldystę, lyderystę ir tapti kolektyvo dalimi, kur pagrindinė vizija – režisieriaus?
Taip. Kolekcijose pati esu režisierius, o teatre ir kine viskas atvirkščiai – aš turiu prisitaikyti. Kine dar didesnis susiklausymas, komandinis darbas – visi turi vieną dūdą pūsti.
Ko gero, esate dirbusi su visais profesionaliais Lietuvos teatrais. Kurią dalį jūsų darbų dabar užima scenai skirta kūryba, kurią – mada?
Pusė per pusę. Tai yra smagu – neužsižaidi viename, gauni patirčių, bendrauji su įdomiais žmonėmis. Tai papildo, nes negali būti uždaras ir pats save įkvepiantis.
Panirau į šokio spektaklius, toje srityje anksčiau lyg mažiau dirbau. Pernai toks didelis darbas buvo „Graikas Zorba“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Kuriant drabužius šokiui reikia rinktis tam tikras medžiagas, galvoti, kad niekas netrukdytų judesio. Net ir paprastame teatre darai, kad aktoriams būtų patogu, tačiau kartais taip neišeina. Pavyzdžiui, garsiojo amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono spektaklių kostiumai yra sunkūs, nepatogūs, dėl to aktoriai verkia, bet... vis vien nori vaidinti pas Wilsoną.
Teatre man labai įdomu ir, jei spektaklis mažas, net savotiškai nusimenu – per maža erdvės pasireikšti, norisi daugiau darbų ir – didesnių! Buvo labai smagu po pauzės dirbti su O. Koršunovu jo statytame spektaklyje „Katedra“. Darbas didelis, laiko mažai, bet nepaprastai smagu. Įsiminė ir „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas Jono Tertelio spektaklis pagal grafikės Birutės Žilytės iliustracijas, o tai – tokia turtinga medžiaga!
Kadangi dirbu teatre, nelabai turiu laiko privatiems klientams. Padarau kolekciją – prašau, mano kūryba. Kolekcijos taip pat labai įdomu, nes pradėjusi niekad nežinau, ko iš savęs laukti. Tačiau, kad ir ką daryčiau, nemėgstu, kai matosi pastangos. Juk nesinori, kad žiūrovas kentėtų kartu su tavimi, galvodamas: „Oi, kaip ji sunkiai dirbo.“ Viskas, ar tai spektaklis, ar – kolekcija, turi atrodyti lengva ranka padaryti.
Daug metų rengiate „Mados infekciją“, esate idėjinė šio festivalio, kaip ir jaunimo konkurso „Injekcija“, vadė, tad, galima sakyti, laikote ranką ant lietuviškos mados pulso. Kokia ji šiandien, koks kuriantis jaunimas?
Geras jaunimas, viskas su juo gerai. Tik skiriasi užsidegimu. Dabartinė karta į viską žiūri pragmatiškai, jie nesiaukos dėl nieko, viską paskaičiuoja, ieško savęs ir nebečiumpa visų galimybių, nėra tokie kryptingi ir užsispyrę kaip mūsų karta. Mes buvome idealistai!
Aš, pavyzdžiui, teatre kiekvienąkart paišau eskizus, o jaunimas dažniausiai parenka įvaizdžius iš „Pinterest“... Panaudoti kitų darbą, kad ir labai gerą, mano nuomone, nėra sąžininga. Toks vienas mūsų kartos ir jų skirtumas (šypsosi).
Pauliaus Zavadskio nuotraukos
