Teisė mosuoti kumščiu baigiasi ten, kur prasideda kito nosis

Dovilės apmokyti psichologai apklausinėja įvairiose bylose liudijančius vaikus. „Kaip formuluoti klausimus, kad vaikai prabiltų – jų darbas, mano atsakomybė, kad tie klausimai skambėtų taip, jog teismas galėtų remtis parodymais, kad nebūtų procedūrinių pažeidimų. Vaikų teisių apsauga – viena mano profesinių meilių, nes mano mokslinė veikla susijusi būtent su pažeidžiamiausiais proceso dalyviais – vaikais ar nukentėjusiais nuo neapykantos kalbos, smurto artimoje aplinkoje. Apie tai vedu ir mokymus – kodėl tos aukos yra tokios, kokios yra, kodėl tas smurto ratas sukasi, kodėl nusikaltimo situacijoje žmogus reaguoja vienaip ar kitaip. Pareigūnai, teisėjai dažnai į tas bylas žiūri formaliai – penktą kartą prieš tave smurtavo, vadinasi, pati kalta, nieko nedarei. Bet kodėl ji nieko nedarė? Nes įėjo į smurto ratą, iš kurio negali išeiti be pagalbos. O kaip pagalbą suteikti proceso metu, kad jis netaptų tik formaliu teisingumo įgyvendinimu? Kaip auką grąžinti į būseną, kokia ji buvo prieš patirtus nusikaltimus? Teisė labai susijusi su psichologija, užtat jau daug metų dirbu su Žmogaus studijų centru, rengiame bendrus projektus“, – pasakoja D. Murauskienė.

Jūsų veikla – ne tik profesinė, yra čia ir pašaukimo. Kaip atsidūrėte advokatūroje?

Mano istorija visai ne romantiška, gal net labiau pragmatiška. Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti teisę. Antrame ar trečiame kurse supratau, kad įdomiausia – baudžiamoji teisė, nes ji – konkrečiausia, aišku, kaip galiu padėti žmogui, išnaudodama savo teisines žinias. Pirmiausia dešimt metų įvairiose pareigose dirbau Lietuvos apeliaciniame teisme. Ten susidėliojau savo prioritetus, mokslinių darbų kryptis, supratau, kad noriu tarpdisciplininio požiūrio į teisę, ją derinti su psichologija. Man visada buvo įdomu, kaip žmonės atsiduria tokiose situacijose, – tiek kaltininkai, tiek ir jų aukos, kaip jie reaguoja į nusikaltimą, kaip elgiasi proceso metu, kodėl kartais nukentėjusieji stengiasi pateisinti savo skriaudėjus. Po motinystės atostogų nusprendžiau, kad noriu pabandyti save kitur, nebe teisme, tad natūraliai pasukau į advokatūrą. Sulaukusi „Glimstedt“ pasiūlymo prisijungti prie komandos, iš pradžių žiūrėjau skeptiškai: ką aš su baudžiamąja teise, savo pasirinkta pakraipa, veiksiu verslo teisės kontoroje? Bet paaiškėjo, kad darbo yra, o žinias ir patirtį pritaikyti tikrai galima. Kaip advokatė daugiau dirbu su finansiniais nusikaltimais, verslo pažeidimais, bet per publikacijas, seminarus mane susiranda žmonės dėl saviraiškos laisvės, neapykantos kalbos atvejų. Šie klausimai mane labai domina ir kaip mokslininkę, ir kaip praktikę.

Neapykantos kalba, saviraiškos laisvė ypač opios temos šiais interneto laikais, nes gauti „eterio“, viešai išsilieti pakanka telefono? 

Pirmą dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo apsipratome, kad esame laisvi, turime demokratinėms valstybėms būdingas teises. Jau geras dešimtmetis, kaip mokomės jomis naudotis – brėžiame ribas tiek socialinėje, tiek teisinėje plotmėje. Teismams, advokatams, kitiems pareigūnams tenka užduotis ieškoti kriterijų, pagal kuriuos galime reikšti nuomonę apie kitus individus ar jų grupes, išskiriamas pagal lytinę orientaciją, rasę, lytį ar kitus požymius. Natūralu, kad mokantis naudotis teisėmis jų ribas tenka išbandyti ir jas peržengiant, nuo to nukenčia tie, į kuriuos jų mokymasis nukreiptas. Teigiamas šio proceso aspektas tas, kad jau turime kriterijus, kuriais remiantis aišku, kada ir ką galima kalbėti viešai, kada įžengiama į kito žmogaus teritoriją ir pažeidžiama jo teisė būti visuomenėje tokiam, koks jis yra. Turėdami apibrėžtus kriterijus, ribas, jau galime mokyti žmones, ypač vaikus, nes visų socialinių nusikaltimų prevencija pirmiausia prasideda nuo švietimo. Tai, kad užfiksuojama vis daugiau neapykantos kalbos atvejų, nėra blogas ženklas. Sakyčiau, labiau geras, nes pradedame juos identifikuoti, žinome, kad neapykantos kalbą valstybė traktuoja kaip nusikaltimą ir tokia kalba nebus toleruojama. 

Be abejo, turi įtakos ir tai, kad daug kas persikelia į internetą. Ten niekas tavęs nemato, pasislėpęs už ekrano gali daryti bet ką. Kartais paskaičiusi baisius komentarus pagalvoji, koks žmogus galėtų šitaip rašyti? Pareigūnams nustačius kaltininką, paaiškėja, kad jis – drovus, sutrikęs, išsigandęs, nuleidęs galvą. Žiūrėdamas į akis jis niekada kažko panašaus nepasakytų. Yra ir kita medalio pusė – kartais per griežtai žiūrima į saviraiškos laisvę. Kai kurie žinomi žmonės, paskaitę apie save neigiamą komentarą, skuba pas teisininkus, klausdami, kur kreiptis, kam apskųsti, kad paneigtų ar atlygintų žalą. Tada tenka aiškinti, kad ne visi nemalonūs kitų asmenų veiksmai sukelia teisinę atsakomybę, o žinomas žmogus turi prisiimti didesnę tolerancijos ribą, mažiau reaguoti į pasisakymus apie jį patį. Įstatyme nėra labai aiškių kriterijų, advokatas pats turi įvertinti, kiek ten yra neapykantos kalba, kiek įžeidimas ar šmeižimas, o kiek – tiesiog kritika ar kiti dalykai. Teko dalyvauti bylose, kur buvo vertinama politikų kritika, ar nėra peržengtos ribos. Laikausi nuostatos, kad kas jau kas, bet politikai privalo turėti storesnę odą. Mėgstu seniai nugirstą posakį, kad žmogaus teisė mosuoti kumščiu baigiasi ten, kur prasideda kito nosis. Jei esi tiesiog privatus asmuo, tavo nosis yra arčiau negu politiko. 

Koks neapykantos kalbos atvejis šiandien jums atrodo chrestomatinis?

Prieš kokius aštuonerius metus prasidėjo istorija, pavirtusi garsia byla „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“, labai laukiau jos baigties ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimo. Lietuva pralaimėjo. Istorija prasidėjo nuo to, kad tie du vaikinukai įsikėlė savo besibučiuojančiųjų nuotrauką į „Facebook“, tuo laiku tokių fotografijų viešojoje erdvėje buvo daug mažiau nei dabar. Tarp aibės komentarų keliasdešimt buvo raginančių konkrečiai su jais, kaip homoseksualiais asmenimis, susidoroti. Jie kreipėsi į pareigūnus, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kalbos. To nebuvo padaryta. Lietuvos teismai nagrinėjo, ar pagrįstai tyrimas nebuvo pradėtas, ir parašė išvadą, jog gyvename konservatyvių pažiūrų šalyje, todėl keldami tokią nuotrauką jie patys turėjo numatyti ir pasekmes. Kitaip sakant, patys kalti, kad sukėlė tokią reakciją. 

Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė tris Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnius – teisę į privatų gyvenimą, lygiateisiškumą ir nediskriminavimą. Pati valstybė diskriminavo šiuos žmones! Strasbūro teismas griežtai įvertino homoseksualių asmenų padėtį Lietuvoje, priminė mūsų istoriją, kai sovietmečiu homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu. Vyresnė karta dažnai tebesilaiko šios nuostatos. Šis Strasbūro teismo sprendimas padarė reikšmingą įtaką mūsų teismų darbui.

Situaciją dėl neapykantos kalbos atpažinimo ir tam tikra prasme – prevencijos gerina ir mokymai. Pamenu, 2017 metais, kai neapykantos kalbos klausimas dar nebuvo toks aktualus, rengiau metodinę medžiagą pareigūnams ir prokurorams, kaip tokius atvejus atpažinti, kodėl jie yra žalingesni nei tiesiog šmeižimas, kaip užtikrinti aukų teises. Vedžiau seminarą mažesniame Lietuvos mieste – mačiau, kaip ironiškai žiūri vyresni prokurorai, pažeidžiamiausią grupę tapatinantys su gėjais: „Pas mus tokių nėra.“ Dvi dienas dirbome su jais, kalbėjau, kad Lietuvoje yra problemų dėl neapykantos kalbos, nukreiptos į kitas grupes – romus, žydus, lenkus, juodaodžius, net – senukus ar gyvenamosios vietos neturinčius asmenis. Įdomiausia, kad po trejų metų nuvykau į tą patį miestą vesti mokymų kita tema. Priėjo tas pats prokuroras: „Žinokite, pradėjau vieną baudžiamąją bylą dėl neapykantos kalbos. Radau, kur pritaikyti.“ Švietimas, mokymai tikrai duoda naudos ir požiūris keičiasi (šypsosi). 

Išmokome atpažinti ir seksualinio priekabiavimo, lyčių nelygybės atvejus. Teisė, regis, vis dar laikoma labiau vyrų teritorija? Neteko patirti, kad turite daugiau dirbti, stengtis nei kolegos vyrai, kad jumis patikėtų?

Teisėje yra ir labai moteriškų sričių, bet tikrai ne baudžiamoji, kur dirbu aš. Pas mus išties dar gaju, kad geras baudžiamosios teisės advokatas yra vyras, kuris šaltai, logiškai dėlioja savo poziciją. Moterims išties tenka įrodyti savo vertę, nes daug kur į tave pirmiausia žiūri kaip į silpnąją lytį, kurią gal reikia nuo kažko, net nuo paties proceso, pasaugoti. Tą labiausiai pajuntu nuvykusi į kokią nors įkalinimo įstaigą. Prižiūrėtojai neslepia nuostabos, kad pas klientą atvažiavo moteris, kad dirbu su tokiomis bylomis. Gal „suveikia“ išvaizdos, amžiaus stereotipas. Kartais tenka įtikinėti ir klientus (šypteli). Nesu sulaukusi komentaro, kad gal koks nors vyras galėtų man padėti, bet nerimą jutau. Žinoma, viskas baigiasi, kai dirbame, kai pamato, kaip dėlioju savo poziciją. 

Žinoma, vyrai ir moterys skiriasi. Mes galbūt labiau jaučiame aplinką, žmones, esame empatiškos. Tai padeda bendraujant ir su klientu, ir su prokuratūra, teismais. Civilinėms byloms rengiamasi iš anksto, sukaupiami argumentai, daugiau aiškumo. Baudžiamosios bylos neretai nutinka netikėtai – sulaikymai, kratos, klientas sutrikęs, advokatas turi akimirksniu priimti sprendimus, numatyti jų pasekmes. Empatija, intuicija dažnai gelbsti ir čia. Aišku, svarbiausia šaltas protas ir patirtis, tai tikrai svarbu siekiant priimti tinkamą sprendimą.

Taip jau susiklostė, kad praktikoje dažniau tenka atstovauti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams. Tokiose bylose taip pat yra specifikos, kurioje praverčia labiau moterims būdingos savybės. Žmogus, kurio atžvilgiu padaroma nusikalstama veika, jaučiasi praradęs savo gyvenimo kontrolę, kurios atkūrimas yra svarbus momentas reabilitacijos procese. Todėl jam labai svarbu išsikalbėti, čia praverčia moteriškas kantrumas. Ypač lytinių nusikaltimų atvejais. Vis dar gyvas stereotipas „pati prisiprašė“. Kiek bendravau su smurto artimoje aplinkoje ir lytinių nusikaltimų aukomis, nebuvo tokios, kuri nekeltų sau klausimo: gal išties padariau kažką ne taip? Prie savęs kaltinimo prisideda ir tai, kad atsidūrę stresą keliančioje, pavojingoje situacijoje mes neretai sureaguojame sau nebūdingu ar, atrodytų, neracionaliu būdu. Vieniems prieš juos naudojamas smurtas sukelia norą gintis, kovoti, bet daug kam nutinka priešingai – tai vadinamoji sustingimo reakcija. Pasitaiko, kai prekybos žmonėmis aukos skrenda lėktuvu su tuo, kuris veža parduoti, nešaukia, nesipriešina, ar lytinių nusikaltimų aukos stengiasi nesupykdyti skriaudėjo, užuot pasipriešinusios ar šaukusios pagalbos. Taip tiesiog suveikia jų psichologiniai mechanizmai, nukreipti į siekį išgyventi. Dėl to vėliau, jau po visko, ir kyla klausimas, kodėl nesipriešinau, nemušiau, nebėgau? O jei dar to paklausia tyrėjas – tarsi užtvirtinama, kad – taip, pati kalta. Auka pati sau negali atsakyti į kai kuriuos klausimus, bijo jų sulaukti iš kitų, todėl daug kas nė nesikreipia į teisėsaugą. Tokį žmogų reikia atidžiai išklausyti, patvirtinti, kad tikrai viskas įvyko ne dėl jo, o kito kaltės. Tokiais atvejais advokatas tampa net labiau psichologu nei teisininku. 

Advokato reikia ir aukai, ir kaltininkui. Kurią pusę jums ginti maloniau?

Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai, nes pirmiausia tai labai priklauso nuo bylos ir situacijos. Kartais ir kaltininkas nebūtinai yra kaltas, tiesiog jam taip atsitiko. Yra bylų, kur bandai parodyti gerąją žmogaus pusę, jo gyvenimo istoriją, priežastis, kodėl atsidūrė ten, kur yra dabar. Galima sakyti, kad procesiškai lengviau atstovauti nukentėjusiajam, nes jis turi tvirtą statusą baudžiamajame procese, savo teises, paprastai dalyvauja prokuratūros pusėje. Sunkiau ginti kaltinamąjį, bet profesinio pasitenkinimo būna daugiau tada, kai įrodai, kad kaltinimai nepagrįsti ir, jei nuoširdžiai tiki, kad stengiamasi kriminalizuoti santykius, kurie neturėtų būti tokiais laikomi. Turiu galvoje, pavyzdžiui, neapykantos kalbos, šmeižimo atvejį, kai žmogus užrašo kokį nors komentarą ant keliuko greta garsaus politiko namo (buvusio premjero Sauliaus Skvernelio „keliuko“ byla, – red. past.). Nuoširdžiai tikėjau, kad tai yra kritika politikui ir negali būti laikoma nusikaltimu, užtat ginti buvo lengva. Kalbant apie profesinį pasitenkinimą, kai procese atstovauju aukai, jaučiu jį ne tik dėl to, kad kaltininkas sulaukia bausmės, – man svarbiau, kad nukentėjęs žmogus pajunta procedūrinį teisingumą, kad jis rūpi, būna išklausytas ir išgirstas, kad niekas jo nekaltina, jo skriauda pripažinta. 

Dėl savo principų, jautrumo žmonėms nesijaučiate truputį balta varna savo luome?

Tiesą pasakius, nelabai. Advokatūroje yra labai skirtingų žmonių. Vieniems tai tik verslas, o kiti kartu su klientu išgyvena bylas, pajunta ryšį. Kiekvienas iš jų randa savo klientą, savo bylą ir savo sritį, kurioje jaučiasi geriausiai. Savo darbą matuoju ne valandomis ar įkainiais, o tuo, kiek klientui sukuriu. 

Kas jums gyvenime svarbiausia po darbo valandų?

Šeima. Vyras Simonas – bankininkas, auginame du sūnus – septynerių Motiejų ir ketverių Dovydą. Beveik visas laisvalaikis tenka šeimai ir pomėgiams. Žaidžiu skvošą, paplūdimio tenisą. Advokato darbas yra sunkus ne fiziškai, o emociškai – sunku atsiriboti nuo bylų, klientų problemų, tenka pasidarbuoti ir savaitgaliais. Užtat sportą renkuosi tokį, kuriam reikalinga koncentracija. Treniruotės valandą negalvoju nieko kito, tik kaip atmušti kamuoliuką, taip išsikraunu, pailsi galva. Mano organizmas labai tinkamas advokato profesijai, nes esu absoliutus vyturys. Kiekvieną rytą keliuosi penktą ir spėju nemažai nuveikti iki tol, kol keliasi šeima ir reikia pasirūpinti logistika – suvežioti į ugdymo įstaigas. Vakarais esu mažiau darbinga, bet galiu skirti laiką šeimai. 

Atsakingi darbai, paskaitos studentams, parašyta disertacija, šeima – be griežtos disciplinos tiek nenuveiktumėte?

Disciplina ir atsakomybė, pareigos jausmas mane gelbėja. Kai dirbau teisme ir rašiau disertaciją, per metus nebuvo nė vieno savaitgalio, kada nevažiuočiau į biblioteką. Man nepatinka nepadaryti darbų iki galo. Dabar jau išmokau susitaikyti su tuo, kad kažko nesuspėju, anksčiau viską darydavau „per negaliu“. Mokausi ir kažko atsisakyti.

Nesakykite, kad namuose kvepia pyragais? 

Ne! Šituo klausimu vaikai man turi pastabų (juokiasi). Jie, būna, paklausia: „Mama, kodėl tu negamini taip skaniai kaip darželyje?“