Baltmę turinti Vilma: sako, reikia save mylėti tokį, koks esi, bet tai ne taip paprasta

Kad jos veido ir kūno spalva nėra lygi ir vienoda, pamatai geriau įsižiūrėjęs. Vilmai nustatyta baltmė – liga, kuri pasireiškia dėl išnykusios odos pigmentacijos susidariusiais baltais ploteliais. Baltmė fiziškai nėra pavojinga, bet emociškai susitaikyti su kitoniškumu dažnai nėra lengva.

Vilma, dirbi su kalnais ir aktyviu laisvalaikiu susijusioje, alpinizmo įranga prekiaujančioje įmonėje „Montis Magia“, bet tapai ir modeliu. Kaip tai nutiko? 

Tai susiję su mano oda. Kartą viena mokslus bebaigianti fotografė paprašė jai papozuoti. Tada labai dvejojau, ką daryti, bet įkalbėjo parodyti kitiems, kad pasaulyje yra visokių žmonių, ne tik tie gražūs, standartiniai iš žurnalų viršelių, į kuriuos visi nori lygiuotis. Pirmas projektas buvo su lietuviška kosmetikos kompanija „Uoga uoga“. Fotomodeliu būnu ne dažnai – maždaug porą kartų per metus. Modeliu savęs dėl to nevadinu ir nieko nedarau specialiai, kad turėčiau daugiau užsakymų, bet kažkas vis susiranda per „Facebook“ ar „Instagram“ ir kreipiasi.

Kada atsirado baltų odos dėmių? Kada nustatyta diagnozė?

Vėlyvoje paauglystėje – maždaug penkiolikos ar šešiolikos. Iš pradžių niekas į tai nekreipė dėmesio, buvo dar ne tie laikai, kad smarkiai reaguotume į kiekvieną smulkmeną, kas atrodė viena, kita dėmelė ant kūno. Kai studijavau pirmame kurse, dėmių ėmė rastis daugiau, nuėjau pas gydytojus, kurių atsakymas nelabai maloniai nustebino: nieko negalima padaryti, tiesiog reikės su tuo gyventi. Nežinau, ar labai to išmokau, bet gyvenu. Kur dėsiesi. Motyvatoriai ir visokie mokytojai kartoja, kad reikia save mylėti tokį, koks esi, bet tai daryti nėra taip paprasta. Gali apsimetinėti, sakyti, kaip stipriai save myliu, kaip faina tos dėmės, bet mieliau būtų be jų. Kita vertus, kai kurių dalykų neturėdama dėmių ir nepatirčiau – nesifotografuočiau žurnalui, bent trumpam netapčiau modeliu (juokiasi). Juk nesu nei išskirtinių bruožų, nei turiu modelio kūną. Tad, galima sakyti, liga turi ir privalumų. 

Susitaikyti su liga turėjote jau beveik suaugusi. Tai tikriausiai lengviau nei būtų buvę vaikystėje?

Gal, jei visąlaik būčiau tokia, būtų buvę paprasčiau? Dabar pripažinti ją buvo sunku, tai kainavo nemažai ašarų. Ypač kai pirmas dėmes pamačiau ant veido. Kai jų dar buvo mažiau, galėjau maskuoti, tarkime, nedėvėdama atskiro maudymosi kostiumėlio, nesirengdama berankovių drabužių. Bet tai padėjo laikinai. Dėmės plėtėsi, kada nors gal tapsiu visa balta. Gydymo metodai, kurie tarsi yra, man neatrodo labai patikimi. Siūloma gydyti pačią dėmę, bet juk tai – ne odos liga, jos priežastys – kraujyje, kuris negamina melanino, o jis atsakingas už pigmentą. Čia greičiau endokrinologinė problema. Skaičiau, kad gydant baltmę pasitaiko ir sėkmės istorijų, sergančiam pakako pakeisti gyvenamą vietą, mitybą, bet aš tokio žmogaus nepažįstu. Kiekvieno organizmas skirtingas, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Gali būti, kad dėl amžiaus ar hormonų pokyčių kažkas ima ir pagyja – vėl pradedamas gaminti melaninas. 

Kadangi ši liga nesukelia skausmo, nei ja užkrėsi kitą, nei genetiškai kam perduosi, pasirinkau tiesiog būti su ja, nesiimti, mano galva, rizikingų gydymo metodų spinduliais ar imunitetą silpninančiomis piliulėmis. Tai labiau estetinė problema, fiziškai ji manęs nestabdo – einu į kalnus, mokau alpinizmo kitus. Tiesiog turiu saugoti baltas dėmes nuo ultravioletinių spindulių papildomomis priemonėmis – kremais, apdangalais. 

Ar pažįstate daug tokių kaip jūs?

Asmeniškai – kelis. Bet vis daugiau tokių sutinku gatvėje. Gal tiesiog pati susirgusi ėmiau labiau atkreipti į tokius pat dėmesį. Anksčiau, kai labiau gilinausi į problemą, radau statistiką, kad baltmę turi iki trijų procentų pasaulio gyventojų. Visai nemažai. Nebesidomiu skaičiais, tiesiog paleidau ligą gyventi savo gyvenimą.

Tikriausiai ją ir pamirštate?

Žiemą – panašiai, bet vasarą, kai reikia mažiau drabužių, pagalvoju apie savo dėmes. Vis dar renkuosi vientisą maudymosi kostiumėlį, dažnai – ir specialų maudymosi sijoną, kad kuo daugiau kūno pridengtų, nevilkiu suknelių ar palaidinių su petnešomis. 

Ar buvo gyvenime kokia nors problema, trukdis, kurį sukėlė liga?

Gal nelabai. Nors kartais, kai dėl kažkokios nesėkmės norisi ieškoti kaltų, imu ir suverčiu bėdą baltmei (šypteli). Išties esu tas žmogus, kuris norėjo stovėti ant scenos. Bet suvokiau, kad tikriausiai neatrodau taip, kad galėčiau ten būti. Save nurašiau, pasitraukiau. Gal kartais reikia daugiau ryžto?.. 

Patyčių, skaudžių išgyvenimų nepatyriau. Mano socialinio rato žmonės – išprusę, išsilavinę, jie viską supranta ir niekam nereikia nieko aiškinti. Manęs kitokios jie neįsivaizduoja. Sulaukiu klausimų nebent iš vaikų – jie smalsūs. Kai fotografuojuosi ar susitinku su naujais žmonėmis, jie kartais sako, kad mano dėmės – netgi gražu... Bet būna ir tokių skambučių: „Vilma, mano sūnui nustatė tą pačią ligą kaip tau. Kaip su tuo gyveni?“ Tada suprantu, kad žmonės, kol nesusiduria su problema asmeniškai, į ligą žiūri vienaip, bet pasitaikius atvejui artimoje aplinkoje sutrinka. Sunkiausia susitvarkyti su psichologija. Klausiantiesiems dažniausiai patariu tiesiog gyventi gyvenimą taip, kaip gyveno iki tol. Aš labai daug laiko leidžiu kalnuose, ten – kitokie žmonės, atostogos – aktyvios, susijusios su sportu, neguliu išsirengusi pliaže ar prie baseino. Tiesiog toks mano gyvenimo būdas. 

Pamenu, vedžiau vieną renginį, po kurio priėjo mergina, apsikabino ir padėkojo už drąsą. „Mano mama turi tą pačią ligą ir niekur neina iš namų“, – paaiškino ji. Kai kuriems baltmė – nemaža problema, tik aš per daug nesureikšminu. Ta mergina parėjusi namo papasakojo mamai, kad užlipu ir ant scenos, ir mūviu šortais ar segiu sijoną. Gal šiek tiek ją ir kitus savo pavyzdžiu padrąsinu?

NERIJUS IR GINTARĖ nuotraukos
GYČIO GRIGĖNO apšvietimas 
SIMONOS SENKAUSKAITĖS stilius 
Stilistės asistentė – EVELINA ATKOČIŪNAITĖ
SAMANTOS BUZAITĖS makiažas 
KATRĖS BOSIKYTĖS plaukai
Modelis – VILMA TŪBUTYTĖ („HERO TALENTS AGENCY“)