Beveik prieš 30 metų sukūrusi pirmąją privačią mokyklą Lietuvoje, skirtą savo dukrai Agnei, Vilniaus gimnazijos įkūrėja ir vadovė Tatjana Liubertienė prieš daugiau nei dvejus metus ir vėl tapo pirma – įsteigė vienintelę nevalstybinę virtualią mokyklą. 

20 abiturientų laidų į gyvenimą i&scaron;leidusi Tatjana kasmet stebi į geriausius pasaulio universitetus įstojusių auklėtinių kelią ir nuo&scaron;irdžiai džiaugiasi ne tik dėl to, kad i&scaron;ugdė gabius, bet svarbiausia &ndash; sąmoningus, atsakingus, emoci&scaron;kai stabilius vaikus, kurie nebijo i&scaron;&scaron;ūkių, sunkumų ir yra pasirengę sėkmingai kurti savo ateitį. Kas perims de&scaron;imtmečius puoselėtą idėją, klausimų nekilo &ndash; prie gimnazijos vairo stojančią dukrą Agnę Liubertaitę ji vadina geriausia savo pamaina.

&nbsp;

Tatjana, vadovaujate gimnazijai, kuri padėjo pamatą privačių Lietuvos mokyklų atsiradimui ir iki &scaron;iol yra viena moderniausių mokyklų &scaron;alyje. Ar atsimenate akimirką, kai supratote, kad &scaron;is jūsų kūdikis jau yra savaranki&scaron;kas ir gali pats eiti savo keliu? O galbūt ji dar neatėjo? 

&nbsp;

Gimnazija niekada negalės sėkmingai gyvuoti savaime, nes tai yra labai didžiulė atsakomybė ir ypatingų kompetencijų reikalaujantis darbas. Tai nėra verslas, kurį užsuktum ir jis vystytųsi pats, tam reikalingas protingas, įžvalgus vadovas, profesionalių mokytojų komanda. Rasti autoritetingų, kompetentingų, auk&scaron;čiausios kvalifikacijos specialistų nėra lengva, o ir suradus reikia į juos kasdien investuoti. &Scaron;iandien jaučiuosi rami dėl gimnazijos ateities, nes dukra Agnė, kuriai sukūriau &scaron;ią mokyklą, kasdien vis užtikrinčiau ją perima į savo rankas. Matydama jos įdirbį ir degančias akis, žinau, kad gimnazija gyvuos ilgai ir ne&scaron; tas vertybes, nuo kurių viskas prasidėjo.

&nbsp;

Prisiminkime pačią pradžią. Kokia ji buvo? 

&nbsp;

Mano įkurta ugdymo įstaiga tuomet buvo pirmoji privati mokykla Lietuvoje. Pačiai stebuklas, kaip i&scaron;drįsau tai padaryti. Pirmas vaikas mokykloje buvo mano dukra, kuriai norėjau suteikti patį geriausią i&scaron;silavinimą, apie kokį svajojau, matydama pavyzdžius užsienyje. Tuomet stažuotės už mūsų &scaron;alies ribų man padėjo suprasti, kodėl protingi žmonės didžiąją dalį savo pinigų investuoja į savo vaikus. Galbūt nežinome ir negalime nuspėti, kas bus po de&scaron;imties metų, bet galime įgalinti savo vaikus, samdydami jiems geriausius mokytojus, tikrus savo sričių profesionalus, ugdyti emocinį jų intelektą. Nežinau, ar tai intuicija, ar Dievo dovana, bet nuo pirmųjų dienų dirbome vadovaudamiesi holistiniu požiūriu, apie kurį tuomet Lietuvoje niekas nekalbėjo. &Scaron;iandien jo svarba neabejojama.

&nbsp;

Kas konkrečiai vaikams buvo ir tebėra diegiama jūsų mokykloje?

&nbsp;

Norėjau sukurti mokyklą, kurioje būtų saugu, gera, gražu, tikėjau formule, jog norint, kad vaikas būtų laimingas, reikia atskleisti visus jo talentus ir gabumus. Kad jis galėtų ir norėtų matyti, girdėti, jausti, būtų harmoningas. Tai galima padaryti per neformalų ugdymą. O kai vaikas atsipalaidavęs ir atviras informacijai &ndash; jis i&scaron;moks ir įsisavins viską, ko jam prireiks ateityje, &ndash; kalbas, istoriją, matematiką, bet kurias kitas mokymo programas. Kai atidariau mokyklą, joje buvo fleitos, fortepijono, gitaros pamokos. Tiesą pasakius, ko tik ten nebuvo. Kad vaikas galėtų matyti visą pasaulį, mes ir kalbame apie jį per viską &ndash; per informacines technologijas, menus, geografiją, tą pačią matematiką. Emocinis intelektas, kuris &scaron;iandien toks populiarus, pas mus buvo vystomas nuo pat pradžių.

_DO_3737.jpg

Kiek svarbi mokyklose emocinė ir psichologinė aplinka ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? 

&nbsp;

Emocinio intelekto lavinimo niekada nebus per daug, jis visuomet reikalingas. Socialinis emocinis ugdymas yra asmens higiena. Pas mus tai yra savaime suprantamas rei&scaron;kinys, kuris integruotas į absoliučiai visą ugdymo procesą, mes visi kalbame ta pačia kalba. Prie&scaron; tuos trisde&scaron;imt metų, kai kūrėmės, reikėjo mokytojams ai&scaron;kinti, koks mūsų požiūris į kiekvieną vaiką. Vėliau su metais niekam nekilo nė menkiausios abejonės, kad einame teisinga linkme. Ne tik vaikams, bet ir mokytojams reikia sukurti aplinką, kurioje jie gali kurti, mokytis, pailsėti, būti laisvi. Mes savo mokytojus vadiname klase, nes juos reikia įgalinti, įkvėpti, kad jie mokėtų ir norėtų dirbti su vaiku. Mokytojų kompetencija mums labai svarbi ir džiaugiuosi, kad &scaron;iandien jau galime sau leisti rinktis mokytojus.

&nbsp;

Prisiminkime Lietuvą prie&scaron; 30 metų. Kokias kliūtis ir barjerus teko įveikti steigiant mokyklą? Su kokiu valstybės bei visuomenės požiūriu susidūrėte tada ir kaip jis pasikeitė &scaron;iandien?

&nbsp;

Kai steigėme mokyklą, sprendimų priėmėjai nė nežinojo, kaip mus įvardyti, nes nebuvo tokios sąvokos kaip privati mokykla. Kiek pamenu, mus nuolat tikrino pačios įvairiausios tarnybos: nuo higienos iki &scaron;vietimo atstovų, kurie ai&scaron;kinosi, kas pas mus per mokymo sistema, ar suprantame, ką darome. Bet ne mažiau sunku buvo ir tai, kad reikėjo pakeisti ne tik tėvelių, bet ir mokytojų, pačių vaikų mąstymą.

&nbsp;

Per pastaruosius metus, kai nauja mokykla prakti&scaron;kai įkuriama per dieną, kartelė privačioms mokykloms yra labai ženkliai nusileidusi. Į mokyklą pradėta žiūrėti kaip į verslą. Tik klausimas, kiek ilgai toks verslas gyvuos ir kokios kokybės ugdymas sukuriamas vaikams. Tikrai ne kiekvienas supranta, kad norint gauti gimnazijos statusą reikia pereiti sudėtingą akreditavimo procesą. Turi įrodyti, kad sugebi, kad gali, kad prisiimsi atsakomybę. Viena vertus, tai galima vadinti verslu, bet visų pirma tai yra didelis pedagoginis ir milžini&scaron;kos atsakomybės reikalaujantis projektas.

Emocinio intelekto lavinimo niekada nebus per daug, jis visuomet reikalingas. Socialinis emocinis ugdymas yra asmens higiena.

&Scaron;iandien Lietuvoje yra nemažai nuo standartų nutolusių mokyklų, o įkurti mokyklą tapo netgi madinga. Jeigu pridėsime gerą rinkodarą, darosi sunku atsirinkti, kuri ugdymo įstaiga i&scaron;ties yra orientuota į vaiką ir ar po dvejų metų ji nebus uždaryta. Kokia jūsų nuomonė apie tokias mokyklas?

&nbsp;

I&scaron; tiesų, &scaron;iandien įkurti mokyklą tapo tikru mados klyksmu. Yra tikrai gabių vizionierių, kurie gali sukurti savo bendruomenei ypatingą mokyklą. Yra daug įvairių pavyzdžių. Esame laisvi rinktis, kur vesti savo vaikus. Pas mus ateina tėveliai, jau žinodami, ką gaus jų vaikas, ir mums nebereikia ai&scaron;kinti ar įtikinėti. Negaliu kritikuoti kitų mokyklų, bet turi būti ribos, nes &scaron;iandien privačių mokyklų rinka yra i&scaron;kreipta. Antra vertus, kaip ir minėjau, demokratinis pasirinkimas yra labai svarbus. Renkantis mokyklą, reikia žiūrėti į jos vadovą. Jei tai &ndash; talentingi vadovai, bus ir fantastiniai rezultatai. Ten, kur mokyklos steigiamos vietoj parduotuvių, kavinių, butų, kad tik būtų sukurtos darbo vietos sau tam tikram laikotarpiui, slypi tragedija.

&nbsp;

Ar sekate savo mokinių profesinį kelią? 

&nbsp;

Mums labai įdomus baigusiųjų gimnaziją likimas, juk tiek metų praleidome kartu, padėjome jiems užaugti, lavinome, tobulinome jų gebėjimus. Dažniausiai &ndash; tai sėkmės sulaukę, laimingi vaikai, įstoję į pripažintus universitetus ar pasirinkę kitą savo svajonių profesijos kelią. Juos matome dalyvaujančius politiniame gyvenime, versle, kūryboje, mokslo pasaulyje. &Scaron;tai dukters Agnės bendraklasė, pabaigusi Harvardo universitetą, &scaron;iandien graibstoma tokių kompanijų milžinų kaip &bdquo;Google&ldquo; ir &bdquo;Facebook&ldquo;. Ji yra kylanti IT žvaigždė Didžiojoje Britanijoje. Tokie pasiekimai džiugina. Tačiau ne mažiau džiugina ir laimingi žmonės, pasirinkę kitus kelius. Svarbiausia, kad jie turėjo pakankamai pasitikėjimo savimi, žinių ir kritinio mąstymo teisingai pasirinkti.

&nbsp;

Jūsų mokykla visada garsėjo kaip taikanti inovacijas ir sudaranti vaikams galimybes susipažinti su naujausiomis technologijomis. Kokios inovacijos įdiegtos mokykloje? 

&nbsp;

Su dukra esame puikus tandemas &ndash; a&scaron; turiu patirties, ji įne&scaron;a inovatyvias idėjas, į kurias įsijungiu su didžiausiu entuziazmu. Inovacijos &ndash; tai nėra plan&scaron;etės, tai yra inovatyvus požiūris į ugdymą. Mokykloje taikome nemažai meditacijų, turime druskų kambarį, kuriame dvyliktokams ten vedamos meditacinės psichologų paskaitos. &Scaron;iuo atžvilgiu esu dėkinga sūnui Tomui, kuris atne&scaron;ė į mokyklą sveikatinimo iniciatyvų. &Scaron;iemet valgykloje pirmieji Baltijos &scaron;alyse įdiegėme inovatyvią savitarnos kasą, kai mokiniai už maistą atsiskaito banko kortele patys, nėra aptarnaujančio personalo. Mums svarbu vaikus mokyti finansinio ra&scaron;tingumo, gebėjimo prisiimti atsakomybę. &Scaron;iais metais atgaivinome inovatyvų projektą, kai tolimiausiuose Lietuvos miesteliuose ie&scaron;kome talentų. Kiekvieną penktadienį darome virtualius koncertus, tuomet gaminame klipus, kad užfiksuotume ir i&scaron;saugotume jų pasiekimus.

_DO_3225.jpg

Sukurti mokyklą &ndash; ilgas ir sudėtingas darbas. I&scaron;laikyti autoritetą ir būti tarp geriausių &ndash; dar didesnė užduotis. Kaip manote, kokios jūsų, kaip vadovės, asmeninės savybės lėmė įstaigos sėkmę ir kaip jūs pati keitėtės per tuos metus?

&nbsp;

I&scaron;silavinimas, kompetencijos, gebėjimas bendrauti, tikėjimas, kad galiu pasiekti tikslą kitu būdu. Neiti patogiau ar greičiau. Keičiuosi ir tobulėju kartu su savo komanda, tapusia &scaron;eima, su mokiniais, kurie yra mano kasdienis variklis. Stengiuosi neatsilikti jokiose srityse, juk dirbu su vaikais. Man svarbu girdėti žmones, ne jiems kalbėti, o su jais kalbėtis. Visas savo patirtis, kurias gavau gyvenime, ne&scaron;iau į mokyklą. Nenukrypau nuo savo vertybių, tvirtai tikiu, kad kokybi&scaron;kas vaiko ugdymas yra labai svarbus, ir mes, mokyklų vadovai, ne&scaron;ame milžini&scaron;ką atsakomybę už jų parengimą gyvenimui.

&nbsp;

Tatjana, kaip atsipalaiduojate, ką mėgstate veikti, kai nedirbate?

Turiu silpnybę &ndash; mėgstu, kas yra tobula ir gražu, domiuosi menais, mėgstu klausytis geros muzikos, gaminti, domiuosi mada. Nuo&scaron;irdžiai tikiu, kad grožis ir menas keičia pasaulį. Atsipalaiduoju žiūrėdama gerą filmą, lėtai gerdama kavą, bendraudama su savo &scaron;eima, draugais. Labai mėgstu keliauti. Negalėčiau i&scaron;skirti nė vienos &scaron;alies, kur buvau, man visur labai įdomu, bet labiausiai patinka Lietuva. Grįžtu po atostogų ir suprantu, kad ji man &ndash; pati gražiausia, tobuliausia ir niekas kitas jai neprilygs.

&nbsp;

Agnė Liubertaitė: pavydžiu sau, kad turiu tokią mamą

Agne, sakote, kad mama &ndash; tai ne žodis, o titulas. Kokia Tatjana yra mama?

&nbsp;

Mama man yra viskas. Pavydžiu sau, kad turiu tokią mamą. Manau, kad kiekvienas vaikas, o ypač dukros, kurios turi artimą ry&scaron;į su savo mama, ją myli taip, kaip niekas jų &scaron;ioje žemėje nemyli. Mes su mama net atostogauti vykstame kartu. Kai neturėjau dukters, keliaudavome dviese.

&nbsp;

Pati esate 3 metų dukrytės mama. Trys moterų kartos neabejotinai yra nuostabus jausmas. Kaip jaučiatės &scaron;iame vaidmenyje ir kokia norite būti mama savo dukrai?

&nbsp;

Mūsų trejybė yra tikra bomba. Viena kitą papildome, paraginame, padrąsiname, nes labai svarbu &scaron;alia turėti žmogų, kuris ne tik tiki tavimi labiau nei pats savimi, bet ir kartu nuleidžia ant žemės, jei nukrypsti nuo realybės. Savo dukrai noriu būti pati geriausia mama. Tokia kaip man manoji. Ir nors mano mama labai gera, su ja visi žaidimai vyksta iki tam tikros ribos, kurios verčiau neperžengti (&scaron;ypsosi).

&nbsp;

Dirbate kartu su mama. Kokia ji vadovė? 

&nbsp;

Mama yra tobula vadovė, bet geriau su ja nesipykti, nes ji savo darbą atlieka nuo&scaron;irdžiai, todėl tikisi to paties ir i&scaron; kitų. Ji yra neeilinės &scaron;irdies žmogus. &Scaron;iais laikais tokius žmones ne kiekvienas supranta ir juolab ne visi supranta jos altruistinius sprendimus. Kai pradėjau dirbti mokykloje, mama mane pasisodino ir pravedė instruktažą, kaip dirbti. A&scaron; jau tada pradėjau priekai&scaron;tauti, kodėl už tiek mažai duodame tiek daug. Tai pirmas dalykas, ką mama uždraudė daryti, &ndash; žaisti su kainomis. 14 metų ji man kartoja, kad ugdymas &ndash; nėra kažkokia tik pasiturinčių žmonių privilegija. Kokybi&scaron;kas ugdymas turi būti prieinamas kiekvienam. Ir i&scaron; tiesų &ndash; didžiuojamės tuo, kad į mokyklą nežiūrime kaip į verslą. Matyt, dėl to &scaron;iandien mūsų gimnazija yra pati pigiausia i&scaron; nevalstybinių mokyklų, tačiau ugdymo kokybe ir sukaupta patirtimi esame pirmose gretose.

&nbsp;

Galiu pasidžiaugti, kad mama yra atvira naujovėms ir inovacijoms. Pažįstu vienetus tokių žmonių, kurie būtų tokie atviri ir drąsūs rizikuodami, bandydami, nebijodami suklysti. Mama nuolat mokosi ir visą komandą verčia niekada nesustoti ir augti. Mama yra nepaprastai atvira pasauliui. Kalba ir mąsto ta pačia kalba kaip ir mes. Atsimenu, kai mama pasiūlė sukurti darželį dukrai, pati nepajudino nė pir&scaron;to, norėjo, kad viską padaryčiau pati. Kai įkūriau į kalbinius ir bendravimo įgūdžius orientuotą darželį, pasakė, kad jis &ndash; fantasti&scaron;kas. Atsirado dar daugiau motyvacijos dirbti.

&nbsp;

Mano mama yra neeilinės širdies žmogus. Šiais laikais tokius žmones ne kiekvienas supranta ir juolab ne visi supranta jos altruistinius sprendimus.

Kokios pagrindinės jūsų pareigos gimnazijoje ir ar dažnai i&scaron;einate i&scaron; jų ribų? 

&nbsp;

Sunkiai galiu nusakyti savo pareigas, nes ten, kur reikia, ir dirbu. Ir stalus prie&scaron; rugsėjį stumdau, ir rinkodaros imuosi, ir inovatyvių sprendimų ie&scaron;kau. Viską darau, ką reikia. Kur trūksta kompetencijos, einu mokytis. Esu ir buhalterinę apskaitą pabaigusi, kad suprasčiau, apie ką kalbama. Tačiau didžiausia mano aistra &ndash; ugdymo kokybė. Nuolat stebiu pasaulines &scaron;vietimo tendencijas, domiuosi naujausiomis metodikomis, inovacijomis. Kartais sunku atskirti, kur darbas, o kur &ndash; asmeninis gyvenimas. Taip nutinka, kai darbas yra ir pa&scaron;aukimas, ir aistra.

&nbsp;

Esate baigusi kelis auk&scaron;tuosius, &scaron;iuo metu esate edukologijos mokslų doktorantė. Ar nesinorėjo siekti savo karjeros? Kokios buvo jūsų ambicijos?

&nbsp;

&Scaron;i gimnazija ir yra mano karjeros ambicija. Ateidama dirbti pas mamą susidūriau su tokiais i&scaron;&scaron;ūkiais, apie kuriuos niekas nekalba. Tai yra nuolatinis stresas, įtampa, didžiulė atsakomybė ne tik už bendruomenę, bet ir už mokyklos kūrėją &ndash; savo &scaron;eimos narį. Tai yra dviguba atsakomybė &ndash; nesugadinti &scaron;itiek metų kurtos ir puoselėtos organizacijos. Norisi pasiekti, kad &scaron;is kūdikis sėkmingai gyvuotų dar mažiausiai 50 metų. Tai yra pati tikriausia mano ambicija. Kai manęs paklausia, ar vis dar dirbu toje mokykloje, suirztu. Tai ai&scaron;ku, kad a&scaron; dirbu mokykloje! Mokykla yra gerokai stipriau negu verslas. Tai yra įsipareigojimas mamai, valstybei, &scaron;eimoms ir pirmiausia &ndash; vaikams.

&nbsp;

Kokių bendraamžių komentarų esate sulaukusi dėl to, kad mokotės savo mamos mokykloje? 

&nbsp;

Mama man nedarė jokių i&scaron;imčių. Buvau kaip lakmuso popierėlis, i&scaron; kurio buvo galima spręsti, ar teisinga linkme einama ir kur reikia pasitempti. A&scaron; pati niekada nebuvau pirmūnė, greičiau &ndash; stipri a&scaron;tuntukininkė. Mano klasės draugai buvo nerealūs ir jie suprato, kad mama yra mama ir kad kitos neturėsiu. Tai, kad mama yra direktorė, labiausiai pajutau baigusi mokyklą ir pradėjusi dirbti kartu. Skaudino požiūris, kad galbūt atėjau dirbti ne dėl turimų gebėjimų bei kompetencijų, o dėl to, kad negaliu rasti darbo. Reikėjo turėti stuburą, jėgų, užsitarnauti vardą ir pagarbą sau.

&nbsp;

Kartu su komanda įkūrėte ir pirmąją Lietuvoje nevalstybinę virtualią mokyklą. Ir vėl pirmieji? 

&nbsp;

Pana&scaron;u (&scaron;ypsosi). Virtuali mokykla pradėta kurti dar 2018 metais, kai nebuvo jokių pandemijos užuomazgų.&nbsp;Prie jos kūrimo prisidėjo ir dirba daugiau kaip 100 mokytojų ir kitų specialistų, tokių kaip logopedai, psichologai ir kt. Tai yra mokykla be sienų siekiantiems i&scaron;laikyti ry&scaron;į su Lietuva ir lietuvybe, norintiems užtikrinti vaikų ugdymą pagal Lietuvoje patvirtintas ugdymo programas. &Scaron;iandien mūsų mokykla yra oficialiai akredituota vienintelė nevalstybinė virtuali mokykla Lietuvoje.

Ši gimnazija ir yra mano karjeros ambicija. Ateidama dirbti pas mamą susidūriau su tokiais iššūkiais, apie kuriuos niekas nekalba. Tai yra nuolatinis stresas, įtampa, didžiulė atsakomybė ne tik už bendruomenę, bet ir už mokyklos kūrėją – savo šeimos narį. 

Ką galvojate apie kasmet vis atsirandančias naujas mokyklas?

&nbsp;

&Scaron;iandien kiekvienas, kas nori, gali įkurti mokyklą. Tačiau akivaizdu, kad atsakomybės mastą suvokia ne visi. Juk mokykla rengia jauną žmogų gyvenimui, padeda pagrindą, nuo kurio priklauso visas tolesnis kelias. Ateities kompetencija yra vaiko universalumas, gebėjimas pritapti prie besikeičiančio pasaulio. Pažiūrėkime, kiek žmonių, atėjus pandemijai, nesusitvarkė su savo emocijomis. Ateityje i&scaron;&scaron;ūkių gali būti de&scaron;imt kartų daugiau. &Scaron;iandien pirmoje klasėje mokosi vaikai, kuriems pabaigus mokyklą nėra ai&scaron;ku, kokios bus tuometės profesijos. Todėl be patirties, žinių ir kompetencijos labai lengva &bdquo;pra&scaron;auti pro &scaron;alį&ldquo;. Nelabai galime sau leisti eksperimentuoti su savo vaikais. Programos, netinkamai pritaikomos vaikų ugdyme, pakerta jų sparnus, užuot juos i&scaron;skleidę. O juk sparnai vaikui &ndash; geriausia, ką jiems galime suteikti.

&nbsp;

Tomo Adomavičiaus nuotraukos

Tatjana Liubertienė: iš mažų pinigų sugebėjome sukurti didžiulį stebuklą

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją