Užsienyje unikalius papuošalus kurianti G.Kosė: būdami iš Lietuvos žmonėms esame įdomūs
Giedrė Kosė – juvelyrikos ir drabužių kūrėja, Kalifornijoje siekianti savo amerikietiškosios svajonės. Dizainerė, trijų vaikų mama papuošalus, besislepiančius po Anchovy vardu, veria pati ir tiki, kad tai – pagrindinė jos verslo sėkmės paslaptis.
Šiuo metu gyveni ir kuri JAV. Kaip likimas nunešė tave į Kaliforniją?
Prieš tris mėnesius nusipirkome namą, tad manau, kad save jau matome čia. Gyvendamas užsienyje ir turėdamas nuomininko statusą visada galvoji, kur ir kam iš tiesų priklausai. O pastaruosius tris mėnesius jaučiu, kad priklausau šiam kalnui, kur dabar ir gyvename.
Visą gyvenimą jaučiau, kad noriu gyventi Amerikoje. Net nežinau, kodėl. Baigiantis sovietmečiui Lietuvoje veikė parduotuvės su stebuklingos vertės vakarietiškomis prekėmis, rodančiomis, kad Amerika – svajonių kraštas. Man, vaikui, tai labai įstrigo. Tad nė nesistebiu, kad dabar esame toje išsvajotoje Amerikoje.
Pirmą kartą čia atvažiavome prieš dešimt metų, nes mano vyras Karolis laimėjo „Fulbright“ stipendiją. Jis čia mokėsi magistrantūroje, tada turėjome grįžti į Lietuvą. Ir aš, ir Karolis gyvenome tobulai: puikūs darbai, didelės algos, rodos, gali sau leisti viską. Tėvai šalia, galima tikėtis pagalbos su vaikais, nerealus butas Užupyje – kam kažkur važiuoti? Bet aš savo mokyklos laikus prisimenu nekokius, tad labiausiai norėjau, kad mūsų vaikai augtų kitokioje aplinkoje. Tai mus ir paskatino išvažiuoti į „nulį“. Juk niekas mūsų čia nepažįsta ir nelaukia. Niekas nežino, kad Lietuvoje apie tavo juvelyriką rašo, ją atpažįsta ir kopijuoja. Čia esi visiškas nulis. Ir iš to nulio labai sunku pajudėti, nes tokių atvykusių „nulių“ čia labai daug. Nesakau, kad po penkerių čia praleistų metų jau esame kažkas, bet atsirado jausmas, kad norėtųsi čia ir pasenti.
Kokių didžiausių pamokų tave išmokė gyvenimas Amerikoje?
Vienas dalykas, kurį labai gerai išmokė, – neužriesti nosies. Lietuvoje kažką sukuri, padarai vieną fotosesiją, ir apie tave rašo. Atvažiavau jausdamasi tokia pat didi kūrėja, pasaulio užkariautoja, bet labai greitai buvau pasodinta ant žemės. Atrodė, mes, europiečiai, gudresni už amerikiečius, užteks pasakyti, kad esu iš Europos ir visi ims mane garbinti bei pirkti mano papuošalus. Bet toli gražu taip nebuvo. Kalifornijoje – labai daug atvykėlių, didžioji jų dalis – talentingi, įdomūs žmonės. Teko iš savęs reikalauti daug aukštesnio lygio kūrybos darbų ir estetikos.
Nuotraukoje - Giedrė Kosė, Jaymee Larissos nuotr.
Amerika išmokė ir dar vis moko būti mažiau chamiška bei mandagesne. Lietuvoje esu dirbusi su masine drabužių gamyba, audinių tiekėjais, fabrikais. Visą laiką jaučiau, kad turiu kažką aprėkti, apšaukti ir būti pikta, kad užsitarnaučiau pagarbą. Žmonės, bijodami patekti į nemalonią situaciją, kurią aš eidama prieš savo natūrą privalėdavau sukurti, pradėdavo skaitytis su mano užsakymais, terminais. Jei Lietuvoje esi mandagus, vadinasi, esi silpnas, negerbiamas. Štai tokia karinga ir arši atvažiavau į Ameriką, ir ką?.. Aprėk ką nors ir niekas su tavimi nebebendraus, nebenorės nieko kartu daryti. Mandagumas, kad ir dirbtinis, čia yra pamatinė savybė. Žmonės labai vertina kūrybiškumą, jiems patinka, jei esi jautresnis ar pažeidžiamesnis. Tiesa, perkant namą šioks toks chamiškumas mums labai padėjo (juokiasi).
Kaip atradai dizainą? Ar visada mėgai kurti drabužius, papuošalus?
Nuo pat mažų dienų rengiausi kitaip nei visi. Iš kalėdinių žaisliukų kūriau papuošalus. Kiek save prisimenu, visą laiką ką nors siuvau ar kūriau papuošalus. Bet tais laikais būti rūbų dizaineriu reiškė nesėkmę: tai – jokia specialybė, tad sėdėsi tėvams ant sprando. O aš visą laiką norėjau kurti, tad radau kompromisą: kūriau ne rankomis, o protu. Kūriau reklamas. Vis dėlto šalia to visą laiką kažką dirbau ir rankomis – ne prekybai, tiesiog sau. Kelionė į Ameriką buvo gera proga mesti reklamą – juk, kol sekasi gerai, sunku sustoti.
Atvažiavusi į Ameriką pradėjau lauktis pirmojo vaiko, tada ir nusprendžiau užsiimti tik mada. Labai smagu pačiai būti atsakingai už visą gamybos procesą: nereikia stresuoti, kad kas nors vėluoja ar ko nors nepadarė. Pats žinai savo tvarkaraštį. Nerealiai smagu pačiam sukurti produktą iki galo. Niekada nemaniau, kad tai bus mano pajamų šaltinis.
Verslu pavertei savo hobį, ar tai reiškia, kad neturi dirbti nė dienos?
Turiu dirbti kasdien, tik man tai labai patinka (juokiasi)! Jei turėčiau ambicijų plėsti verslą, gaminti didesnį kiekį, parduoti jų daugiau platesnėse teritorijose (o tam galimybių tikrai yra), nebegalėčiau to daryti pati. Tektų samdyti žmones, o aš turėčiau užsiimti darbuotojų priežiūra, užsakymais ir visai kita virtuve. Aš to nenoriu! Man tikrai norisi tiesiog pačiai juos kurti. Jei pati negaminčiau papuošalų savo rankomis, manau, nesiklostytų viskas taip sėkmingai. Manau, tai, kas daiktą darė, kas lietė ir ką tuo metu galvojo, nematoma gija ištransliuoja į galutinį rezultatą.
Anchovy kūriniai – minimalūs, bet ir organiški, natūralūs. Kokią istoriją perduodi jais?
Perlas – pats seksualiausias, erotiškiausias akmuo. Vienintelis brangakmenis, sukurtas gyvo organizmo. Ir jį taip gera liesti! Kuriu tokius dizainus, kurie paskatintų nešiotoją žaisti su perlais. Sukti aplink pirštą, žaisti su ilgiu ausyse ar panašiai. Jausmas liečiant perlą suteikia labai gerą emociją. Jis labiau skirtas sau pačiam, o ne demonstruoti statusą ar aplinkiniams pasidžiaugti.
Tavo kūryboje daugiau Kalifornijos ar Lietuvos?
Kosmoso! Mane labai inspiruoja kosmoso tematika.
Gimusi Kaune, augusi Panevėžyje, ilgą laiką gyvenusi Vilniuje, labai daug keliavusi, aš esu lietuvė. Bet savo lietuviškumą transliuoju ne tiesiogiai per tautiškus ar tradicinius stereotipus. Kažkas, ką mes, lietuviai, turime, tikrai suteikia papuošalams unikalumo. Čia, kur tiek daug kūrėjų, žmonėms šie papuošalai vis tiek yra kitokie. Tai – ir mano asmenybė, ir lietuviškumas.
Man taip gera, kad esu iš Lietuvos. Jokiu būdu to nesigėdiju, džiaugiuosi, kad esame iš kitur. Būdami iš Lietuvos žmonėms esame įdomūs, nes esame visai kitokie, esame savito mąstymo. Lietuvos mano kūryboje tikrai daugiau nei Kalifornijos. Nesistengiu asimiliuotis, ypač kūryboje. Nenorėčiau lietuviškai kalbėti su akcentu ir džiaugiuosi, kad mano vardo čia niekas neištaria (juokiasi). Juka, Stasys, Zigmas – mūsų vaikų vardai yra labai senoviniai, na, gal išskyrus Jukos. Turime tradiciją švęsti Kūčias ir Kalėdas, gaminame dvylika patiekalų. Amerikoje daug žmonių, kurie norėtų turėti tokias dvasines tradicijas, jiems to trūksta ir jie tuo žavisi. Aišku, iš Lietuvos atsivežame ir baubų, su kuriais reikia dirbti, bet čia jau kita kalba.
Man taip gera, kad esu iš Lietuvos. Jokiu būdu to nesigėdiju, džiaugiuosi, kad esame iš kitur. Būdami iš Lietuvos žmonėms esame įdomūs, nes esame visai kitokie, esame savito mąstymo.
Klausiu apie Lietuvą, nes matau glaudų ryšį su ja – prekiauji Lietuvoje, čia siuvėja siuva ir tavo rūbus. Tai – praktiniai ar emociniai pasirinkimai?
Kalbant apie praktiškumą tai – visiška nesąmonė: Lietuvai pakeitus muito taisykles, ją praktiškai atjungė nuo Amerikos. Kažką išsimuitinti – misija neįmanoma. Iš verslo pusės yra dar mažiau argumentų, kodėl tai turėčiau daryti Lietuvoje.
Dirbu su mažyte lino audykla ir man patinka jų raštai, audinių kokybė. Man patinka naudoti būtent šį audinį, tada visai logiška Lietuvoje ir siūti. Turiu vieną siuvėją, kuri pasiuva drabužius, kaip nepasiūtų jokia siuvykla. Kiekviena siūlelė – tiesi, kaklo linijos užbaigiamos ranka. Šiais laikais taip niekas nebesiuva. Drabužiai nėra mano verslas. Jų siuvu labai mažai ir vien dėl to, kad man tai patinka. Tai nėra labai finansiškai suskaičiuotas projektas, labiau – širdies. Tu teisi, man patinka kiekvieno rūbo istorija, tai, kad pažįstu juos siuvančią moterį, su ja kiekvieną savaitę susiskambinu. Man patinka turėti šią sąsają su Lietuva, nors, kai reikia tuos gaminius siųsti, sakau sau, kad tai – paskutinis kartas (juokiasi). Būtų paprasčiau, jei tai vyktų čia, bet tada reikėtų keisti audinį, o aš to labai nenoriu. Ir klientams labai patinka, kad tai – pasiūta žmogaus, nesėdinčio fabrike. Yra kas tai iš karto atpažįsta ir labai vertina.
O šį šventinį laikotarpį iš mano internetinio puslapio įsigyti papuošalų į Lietuvą, deja, nebebus galima. Gaila, bet mano papuošalų draugystė su Lietuva nyksta. Jų dar galima rasti Lietuvos parduotuvėse, bet naujų papildymo, panašu, nebebus.
Verslą nuo A iki Z valdai pati. Kaip tai padaryti, turint tris vaikus?
Paradoksalu – kuo daugiau vaikų, tuo daugiau ir laisvo laiko. Jie užsiima vieni su kitais, tam tikra prasme augina vieni kitus. O darbas man yra malonumas, pabėgimas nuo rutinos, kuris taip patinka, kad aš tik ir ieškau progos dirbti. Kai yra inspiracija, gali dirbti kad ir naktį ar anksti ryte. Aišku, ne visada lieka jėgų. Bet kai kažkas labai patinka, tikrai atrandi laiko.
Kas tau yra stilingas žmogus?
Laisvas žmogus, laisvas savo galvoje. Nebandantis atkartoti, eksperimentuojantis su savimi. Nesvarbu, ar jam pavyksta. Be ieškojimo ir nesąmoningų kombinacijų nepasieksi momento, kai tapsi inspiracija kažkam kitam.
Didelėje šeimoje Kalėdos yra svarbus namų laikotarpis, o versle tikriausiai pats darbymetis? Kokia bus tavo žiema?
Chaotiška! Dveji metai pandemijos buvo ramūs, nevyko jokie renginiai ir mugės. Kadangi pasiskiepijusių žmonių Kalifornijoje yra nemažai, pati pandemija atrodo daugmaž suvaldyta. Tokios intensyvios žiemos dar niekada neturėjau – kiekvieną savaitgalį kažkur dalyvauju. Tai, kad mažiau būnu namuose, žinoma, „kirs“ per šventinį šeimos idilės paveikslą. Šią žiemą skirti tiek laiko šventėms, kiek galėjau praėjusią, negalėsiu. Aš – tik žmogus. Energiją, kurią būčiau skyrusi dovanų paieškoms ar kitiems užsiėmimams, atiduosiu darbui. Bet tai nereiškia, kad Kalėdos bus parduotos. Šventės vis tiek bus ypatingos – su dovanomis, kūčiukais. Mūsų šeimai Kalėdos – pagrindinė metų šventė, kurios vaikai labai laukia. Man labai norėtųsi bent šios šventės neprarasti gyvenant čia. Gimtadienį galiu prarasti, bet ne Kūčias ir Kalėdas. Įdomu, jei manęs paklaustum šio klausimo sausį, pasakyčiau, kaip pavyko (juokiasi).
NERIJUS IR GINTARĖ nuotraukos
MILDOS BUTKEVIČIENĖS makiažas
Papuošalai – ANCHOVY
Modelis – GOLDA FILIP
