Lietuvoje savo kurtą juvelyriką pristatys Čilėje gyvenanti Eglė Mykolaitytė:

Egle, daug metų keliavai po skirtingas šalis, Vilniuje ilgai neužsibūdavai. Šiuo metu gyveni nuo Lietuvos tūkstančius kilometrų nutolusioje Čilėje. Kokie keliai tave ten atvedė?

Pirmą kartą Čilėje lankiausi 2014–aisiais, kai porą mėnesių keliavau po šalies šiaurę, Peru ir Rapa Nui. Po kelių metų įsimylėjau, nusprendžiau keisti profesiją – mesti vaikų lauko darželio edukatorės darbą, mokytis juvelyrikos amato ir gyventi su savo mylimuoju čiliečiu Andres. Tuomet ši šalis man jau nebeatrodė tokia tolima, svetima ar mistinė.

Čilėje taip pat prasidėjo ir tavo, kaip profesionalios juvelyrės veikla. Keletą metų praleidusi sostinėje Santiage persikėlei į nedidelį miestelį šalia Andų kalnų. Kokią įtaką tavo kūrybai daro vietinis kontekstas?

Santiagas yra didžiulis miestas, kuris mano gyvenimo būdui tiesiog nelabai tiko. Man buvo smagu gyventi ir Santiage – mano buvęs rajonas, Barrio Italia, yra žymus savo archtektūra, antikvariatais, baldžiais, kurie dirba tiesiog gatvėje šalia savo dirbtuvių, vyraujančiu liberaliu ir bohemišku gyvenimo būdu. Kol mokiausi, turėjau gyventi mieste. Vėliau galėjau rinktis vietą, kuri man yra artimesnė. Dabar gyvenu miestelyje prie Santiago, arčiau Andų kalnų, pavadinumu Pirque. Čia gieda gaidžiai, ganosi arkliai, turiu daržiuką, mano katinai miega siesta pievoje, visur aplink – kalnai ir vynuogynai. Turbūt, kas labiausiai pasikeitė, yra tai, kad dabar turiu daugiau laiko. O tai, gerąja prasme, daro įtaką ne tik kūrybai, bet ir kitiems mano gyvenimo aspektams.

Baigei istorijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Ar tavo studijos kaip nors susijusios su tavo dabartiniu amatu? Kaip šios skirtingos sritys viena kitą pildo?

Bakalauro studijų metu mane žavėjo muzeologija, archeologija bei antropologija (pastaroji, beje, nėra istorijos studijų dalis). Mano dėmesį ypač patraukė metalas, kuris funcionuoja kaip mediumas praeities pažinimui. Pagrindinės metalo savybės yra ilgalaikiškumas ir patvarumas, todėl žinutė ar emocija įspausta metale, gali pasiekti gavėją ir po tūkstančių metų. Jis buvo ir yra ypač gausiai  naudojamas gyvenimo ritualuose. Keliaudama po įvairius kraštus aš labai sąmomingai ieškodavau ne suvenyro iš tos vietos, o unikalaus, tą kultūrą atspindinčio papuošalo ar metalo dirbinio.

Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo juvelyrikos techniką, stilių?

Savo darbams įgyvendinti aš pasitelkiu technikų mišinį, kuris man atrodo geriausias norimam rezultatui pasiekti. Juvelyrika yra amatas, kuris turi begalę techninių niuansų ir išpildymo būdų. Pabaigus juvelyrikos mokyklą viskas tik prasideda. Aš nuolat ieškau naujų kūrybinių būdų ir tobulinu techninius gebėjimus, kad kūrinys būtų unikalus ir ilgaamžis. O kalbant apie mano stilių, manau, kad mano papuošalai yra pilni emocijos, iš mano nuoširdaus būvio, iš pačios šerdies. Tai, ką noriu pasakyti ar išreikšti savo kūryba, nuolat keičiasi.

Savo praktikoje nevengi kūrybinio bendradarbiavimo. Kūrei kolekciją Santiage įsikūrusiai perlų įmonei „Atacama Pearls“ tavo paskutinėje kolekcijoje menininkas Felipe Crocco Carrera sukūrė specialias pūsto stiklo detales. Kodėl tau tai svarbu?

Man patinka atradimo momentas. Dažniausiai bendradarbiauju su draugais menininkais, todėl kūrybinis procesas yra vienas malonumas. Pavyzdžiui, kai Felipe kūrė stiklo detales, sužinojau, kad spalvos stikle yra išgaunamos įvairių metalų pagalba. Galima išgauti skirtingas spalvas tik su tuo pačiu metalu, tai priklausys nuo jo kiekio ir formos, kartais pakanka tik metalo garų. Bendradarbiavimas su įvairiais menininkais nuolat plečia mano technines žinias apie medžiagas ir galimybę jomis manipuliuoti. Taip pat man atrodo, jog yra svarbu būti meninės bendruomenės dalimi, taip galiu išreikšti savo paramą ir susižavėjimą kitiems kūrėjams, dalintis.

Ar lietuviai ir čiliečiai renkasi skirtingą juvelyriką?

Taip. Sudėtinga įvardyti mažesnius skirtumus, tačiau labai aiškus pavyzdys būtų gintaro papuošalai. Čilėje šis akmuo neturi didelio susidomėjimo ar sentimentalios reikšmės, todėl žmonės renkasi kitus akmenis. Čiliečiai taip pat renkasi papuošalus su daugiau „akių“ – brilijantų, o tuo tarpu lietuviai daugiau dėmesio skiria gaminiams tik iš metalo.

Įdomus sutapimas, jog tavo šeimoje tu – ne pirmoji juvelyrė. Esi giminystės ryšiais susijusi ir su Lietuvoje bei pasaulyje garsiu ir įvertintu juvelyru Kazimieru Simanoniu bei jo sūnumi, taip pat juvelyru, Titu Simanoniu. Kokią įtaką tau daro jų kūrybą?

Aš manau, kad vienas Kazimiero kūrinys visai netyčia suformavo mano požiūrį į papuošalą ir juvelyrinę kryptį, kai aš buvau dar vaikas. Mano tėtis turėjo išsaugojęs mano močiutės papuošalus, kuri mirė, kai jis dar buvo visai jaunas. Tarp jų buvo Kazimiero sukurtas medalionas su laikrodžiu viduje. Tas medalionas man atrodė ne tik labai įspūdingas ir sudėtingas – jis turėjo istoriją. Kartą, kai mano tėtį jo mama vedė į darželį, jis rado tą laikrodį tiesiog ant žemės. Močiutė parašė skelbimą apie vertingą radinį ir pakabino jį ant skelbimų lentos miestelio centre. Laikrodžio šeimininkas taip niekad ir neatsiliepė, tad vėliau Kazimieras pasiūlė močiutei pagamintį papuošalą su jos radiniu. Manyje tai kažkaip užprogramavo juvelyrikos ir istorijos sąsają: mes ne tik galime įduoti papuošalui reikšmę, bet ir atvirkščiai – papuošalas gali gimti iš jau įvykusios istorijos.

Galbūt planuose – jūsų bendras kūrybinis projektas?

Galbūt (šypsosi). Esu pateikusi paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Ar projektas bus finansuojamas sužinosiu kitų metų vėlyvą sausį. Kol kas tik tiek galiu atskleisti.

Neseniai pradėjai bendradarbiauti su Vilniaus senamiestyje įsikūrusia juvelyrikos studija „Miutto“ atstovaujanti įvairius Lietuvos ir užsienio kūrėjus. Kuo tau pačiai svarbus šis bendradarbiavimas?

Tai didžiulis įvertinimas ir labai šiltas apkabinimas iš namų. „Miutto“ yra pirmoji vieta Lietuvoje, kurioje galima gyvai apžiūrėti bei įsigyti mano darbus, ir, manau, kurį laiką, tikrai bus vienintelė.

Ką veiki laisvalaikiu, kai nesėdi prie juvelyrės darbastalio?

Turiu du mėgstamus laisvalaikio leidimo būdus – su draugais ir mylimais žmonėmis arba viena. Jei renkuosi socializuotis, einu susitikti su draugais, langau jų dirbtuves ir parodas, praktikuoju sportinį laipiojimą kalnuose ir sporto salėje, stovyklauju, o jei norisi laiką leisti vienai, tai renkuosi knygą, rašau eiles, piešiu, fotografuoju, renku medžiagą projektams, lankau muziejus ar šmirinėju gražiose vietose.

Kada artimiausiu metu galima tave ir tavo kūrybą išvysti Lietuvoje?

Gruodžio 14 dieną „Miutto“ juvelyrikos studijoje Vilniaus senamiestyje rengiame susitikimą bei mano juvelyrikos pristatymą. Pažadu parsivežti šiek tiek čilietiškos dvasios į Vilnių (šypsosi).

Renginys vyks gruodžio 14 dieną, 19 valandą, Gaono g. 1, Vilnius.