Mada ir muzika: kaip vyraujantys muzikiniai vėjai diktavo mados tendencijas
Sunkiai galėtumėte įsivaizduoti manekenes, žengiančias podiumu neskambant jokiai muzikai. Ir ne, tai nebūtų joks pareiškimas ar meninė forma, tiesiog muzikinis fonas neegzistuotų.
Įsivaizduoti sunku dar ir todėl, nes muzika šiais laikais tapusi neatsiejamu elementu, dalyvaujančiu kuriant kolekcijos pristatymo aurą ir nuotaiką, lyg esminiai patiekalo prieskoniai. Dar dažniau – vyraujantys muzikiniai vėjai padiktuoja ir būsimų tendencijų formas, spalvas bei siluetus, o individualūs atlikėjų įvaizdžiai vėliau masiškai atkartojami tiek aukštosios mados, tiek gatvės praeivių, ir net sukuria subkultūras.
Liemenėlei tarė „ne“
Priežastis, kodėl mada ir muzika tapo taip glaudžiai susijusios, greičiausiai yra ta, kad muzika buvo ir yra individualumo, emocijų, politinių įsitikinimų ir idėjų demonstravimo įrankiu, ne vien homogenizuota pramoga. Tai, kaip muzika paveikė madą (ir atvirkščiai), galima matyti beveik kiekvieną praėjusio amžiaus dešimtmetį. Vienas skandalingiausių muzikos ir mados sinergijos pavyzdžių – 1920-ųjų „flaperių“ subkultūra.
Šiais laikais džiazo muzika nesukelia jokių blogų minčių, nebent nesi džiazo gerbėjas, kuris tiesiog verčiamas šios muzikos klausytis. Tačiau savo pirmaisiais metais džiazas ir viskas, kas susiję su juo, buvo nepaprastai skandalinga, „vulgaru“ ir nederama gerai išauklėtos šeimos jaunuoliui.
Pirmiausia, tai buvo pirmasis muzikos stilius, grojamas beveik vien naktiniuose klubuose, nevykdančiuose rasinės segregacijos. Jau vien du žodžiai – „naktinis“ ir „spalvotieji“ to meto statistiniam amerikiečiui reiškė kažką pavojingo. Bet džiazas vienijo širdis ir muzikantus, nepaisant nei odos spalvos, nei lyties, jis buvo visiems, o tai griovė puritoniškos Amerikos sienas.
Džiazo muzika taip pat turėjo labai stiprų feministinį atspalvį, kuris keitė moterų elgesį ir aprangą: šios pagaliau galėjo išsivaduoti iš aplinkos primetamų tradicinių vaidmenų (dora dukra, klusni žmona, pamaldi parapijietė), pasirinkti trumpas sukneles su petnešėlėmis, nusikirpti plaukus, dažytis, vairuoti automobilį, netekėti, rūkyti viešumoje, nemūvėti liemenėlių ar rinktis kitokius nevaržančius drabužius, suteikiančius joms judėjimo ir laisvės šokti visą naktį. Iš JAV po visą Vakarų pasaulį išplitusi džiazomanija gana ryškiai perstumdė demarkacines „galima-negalima“ linijas ir pakeitė modernios visuomenės drabužių spintos turinį.
TV galia
Antras itin ryškus muzikos ir mados perversmas įvyko 6-ajame dešimtmetyje atsiradus televizijai ir kino industrijai perėmus pramogų pasaulio dirigento vaidmenį.
Nepaisant to, kad „riaumojantys dvidešimtieji“ atnešė naujų laisvių, dauguma mados namų nekreipė dėmesio į paauglius ir tenkino tik suaugusiųjų poreikius. Kai muzika tapo prieinama masėms, o rokenrolo stiliaus karalius Elvis Presley 1954 metais pradėjo muzikinę revoliuciją modernizuodamas tradicinius žanrus, tokius kaip bliuzas, kantri ir bliugrasas šiuolaikinei (ir jaunai!) publikai, prasidėjo tiesiog nevaldoma mados „rock’n’roll’izacija“.
Elvio charizmatiški pasirodymai su anuomet skandalingu klubų siūbavimu ir erotizuotais judesiais užliejo grojaraščių viršūnes ir širdis, o juoda odinukė, specifinė pompadūriška šukuosena, trumpinti džinsai ir balti marškinėliai tapo visišku mados klyksmu.
Paaugliai troško savo TV ekranų ir radijo stabų drabužių, galiausiai drabužių jaunimui rinka išaugo tiek, kad dizaineriai nebegalėjo jos ignoruoti, ir taip gimė paauglių mados industrija.
Ši industrija iki šiol itin jautriai reaguoja į vyraujančias muzikines tendencijas – prisiminkime 2000-ųjų Britney Spears „croptopus“, J. Bieberio „Baby“ laikus ir vaikinų šukuosenas, dengiančias akis, ar „My Chemical Romance“ gerbėjus, identifikuojančius save kaip emo.
Bitlomanija ir modernizmas
1964 metų vasarį per amerikiečio Edo Sullivano TV šou programą pasirodę keturi vaikinukai iš Liverpulio „The Beatles“ sukėlė iki tol nematytą pasaulinę bitlomanijos bangą, kuri vienijo ne tik muziką, madą, tačiau ir modernesnį pasaulio suvokimą.
74 mln. žiūrovų – būtent tiek žmonių pirmąkart išvydo nespalvotą „The Beatles“ pasirodymą ir jau netrukus visi pasaulio jaunuoliai norėjo apsikirpti „šluota“. Bitliška šukuosena net paskatino žaislų gamintojus pradėti gaminti tikrų plaukų ar plastikinius „bitlų perukus“. Niujorko „Lowell Toy Manufacturing Corp.“ vienintelė gavo licenciją gaminti „autentišką bitlo peruką“, ir nors buvo daug bandymų jį padirbti, originalioje pakuotėje šis perukas tapo labai graibstomas kolekcionierių ir laikomas dideliu trofėjumi iki šiol.
Ankstyvaisiais metais „The Beatles“ retkarčiais vilkėdavo juodus, o vėliau – pilkus Edvardo laikų kostiumus be apykaklių. 1967–1968 metais, psichodelinės eros metu, „The Beatles“ išpopuliarino ryškias spalvas, plastikinius aksesuarus, dėvėjo kostiumus su atvartais ir marškinius bei kelnes su gėlių raštais. Grupė taip pat padarė trokštamus indiško stiliaus laisvus drabužius, tokius kaip marškiniai be apykaklės ar sandalai. O tai, ką dėvėjo bitlai, dėvėjo ir milijonai jų gerbėjų.
Apskritai, 7-asis dešimtmetis Londone buvo metas, kai pradėjo vystytis modernesnė džiazo versija ir gimė „modernistų“ – MOD – judėjimas, ši subkultūra taip pat apėmė ska, R&B ir soulo muzikos stilius. „Modernistai“ perėmė bohemišką 6-ojo dešimtmečio bitnikų kartos gyvenimo būdą, sparčiai išpopuliarėjo mini sijonai, ryškios spalvos ir grafiniai atspaudai ant audinių, įkvėpti meno, ypač popartu.
7-ojo dešimtmečio viduryje „beatnik-meets-modern“ srovė tapo viena stipriausių tendencijų aukštosios mados istorijoje. Net ir šiandien MOD mados muzika ir stilistinė estetika tebėra ryškus dizainerių įkvėpimo šaltinis.
Tačiau kiek kitokia situacija buvo Amerikoje: kol Londono paaugliai šėlo klausydamiesi „All you need is love“, daugelis 6-ojo dešimtmečio amerikiečių vaikinų buvo pašaukti kariauti į Vietnamo karą. Muzikantai kūrė dainas apie šią karo ir jaunystės dramą, kilo daug pasipriešinimo pačiai karo idėjai, susiformavo hipių judėjimas, daugelis muzikantų ir gerbėjų pradėjo eksperimentuoti su LSD ar kitais psichodelikais. Tai atsispindėjo ir muzikoje, ir aprangoje su ryškiais gėlių raštais, kutais ir rankų darbo aksesuarais, ir gyvenimo būdu – formavosi komunos, stiprėjo anarchistinės idėjos, kūryba, festivaliai. Vienas jų – garsusis Vudstokas, sukvietęs iki šiol didžiausią minią dalyvių per visą festivalių istoriją, kurį, beje, vainikavo hipių dievaitis Jimi Hendrixas.
Skiauterės, kniedės ir elektrinės gitaros
Panašiai kaip MOD, daugelis ankstyvųjų pankų taip pat mėgavosi muzikiniu ska, regio ir soulo žanru. Tačiau „punk“ stilius greitai išgarsėjo dėl agresyvios roko muzikos, kurios mišinyje buvo tik labai lengvi ska elementai.
Pankų judėjimas greitai išsivystė ir tapo daugiau socialiniu nei muzikiniu reiškiniu. „Punk“ filosofija daug dėmesio skyrė individualumo saviraiškai ir asmenybės laisvei, tad daugelis jaunų žmonių jungėsi į pankų judėjimą vien dėl galimybės parodyti vidurinį pirštą savo tėvų sukurtoms taisyklėms, santvarkai ir dar bala žino kam. Pankų judėjimas oficialiai laikomas pirmąja tikra muzikine subkultūra.
Pankų judėjimo tėvais galima įvardyti „Sex Pistols“, ant scenos šėliojusius savomis rankomis patobulintomis odinėmis striukėmis, ryškiaspalviais plaukais, auskarais, skiauterėmis, kaklaraiščiais ant nuogo kūno ir viskuo, kas atrodė kitaip nei įprasta.
8-ojo dešimtmečio pradžioje dizainerė Vivienne Westwood kartu su tuomečiu partneriu Malcolmu McLarenu sukėlė stilistinę pankų revoliuciją kurdama „punk“ stiliaus drabužius ir prekiaudama jais savo butikėlyje.
Įkandin pankams, ėmė vystytis „glam rock“ subkultūra su Davidu Bowie, „Kiss“, Marcu Bolainu priešakyje. Šią roko gerbėjų bendruomenę jungė mokslinės fantastikos, futurizmo, specialiųjų efektų sintezė, tai atsispindėjo ir muzikos skambesyje, ir drabužių detalėse: vyravo aptempti provokatyvūs blizgūs drabužiai, „didelės“ šukuosenos, animalistiniai raštai, ryškūs makiažai.
Kaip viena iš glamūrinio roko šakų vystėsi ir gotų subkultūra. Tačiau čia masinio popsinio šėlsmo tiek daug nebuvo – su tamsa, įvairiais ritualais ir juodai juodu metalo skambesiu, dramatiškais juodais drabužiais ir vampyrų makiažu siejama visuomenės grupė visada buvo labiau nišinė nei masinė.
Saulėtasis disko!
Kitoje sunkiosios muzikos spektro pusėje nuo 7-ojo dešimtmečio formavosi diskotekų mada, išlaisvinusi moterų ir vyrų seksualumą. Disko muzikos tikslas buvo sutelkti į šokių aikštelę, sukurti šventę, atsipalaidavimą. Legendinis italų muzikos prodiuseris Giorgio Moroderis bendradarbiavo su tokiais atlikėjais kaip Rickas Jamesas, Michaelas Jacksonas, KC ir Sunshine Band, Bee Gees ir Donna Summer, o didžėjai dažnai remiksuodavo jau esamas dainas naudodami juostos aparatus ir pridėdavo perkusijos pertraukėlių ar naujų garsų parinkdami dainas pagal šokėjų pageidavimus bei kalbėdami su auditorija – tai griovė iki tol egzistavusias sienas tarp atlikėjo ir auditorijos.
Disko stilius neatsiejamas nuo platforminių batų, blizgių audinių, vyrams buvo priimtina dėvėti kostiumą be kaklaraiščio ir parodyti šiek tiek krūtinės plaukų. Moterys puošėsi mini sijonais ir suknelėmis su giliais skeltukais, blizgiais audiniais. Tiek vyrai, tiek moterys šokių aikštelėje mielai rinkosi atlasines kelnes ir marškinius bei vientisus bodžius – tai buvo savotiška fantazijos šalis, kurioje kiekvienas galėjo puoštis, išsiskirti ir būti savimi.
Disko eros metu iškilo amerikiečių vizionierius dizaineris Halstonas (JAV), kuris bendradarbiaudamas su Andy Warholu padarė tikrą drabužių revoliuciją, priartindamas madą prie visų sluoksnių, dydžių ir rasių moterų. Jo kurtas minimalizmas bei filosofija vėliau įkvėpė tokius dizainerius kaip Tomas Fordas, JCPenney ir Calvinas Kleinas.
Hiphopas ir priemiesčių nerimas
9-asis dešimtmetis ant scenos išryškino du muzikinius žaidėjus: grandžo muziką ir hiphopą. Abu muzikos žanrai tam tikra prasme atspindėjo realybę – iš paaugliško priemiesčių nerimo bei pykčio ir mėgėjiškų repeticijų garažuose gimė grandžas, iš nepagražintos juodaodžių rajonų gatvės realybės su kriminaliniu atspalviu – hiphopo muzika.
Grupė „Nirvana“ iki šiol tituluojama kaip grandžo krikštatėviai, o Kurto Cobaino pusilgiai plaukai, nutrinti plėšyti džinsai ir tartano rašto apdribę marškiniai buvo atkartojami visų jo gerbėjų. Marcas Jacobsas buvo vienas pirmųjų dizainerių, į savo kolekcijas įtraukęs grandžo eklektiką. Beje, ši mados kryptis dar ir dabar yra atpažįstama tendencija.
Hiphopas, prasidėjęs nuo 8-ojo dešimtmečio gatvių repo kovų, tokių legendų kaip Run-DMC, vystėsi su specifine stilistika: Adidas treningais, ryškiais „baggy“ stiliaus drabužiais, auksiniais masyviais aksesuarais, kailiais ir kuo matomesniais logotipais. 10-ajame dešimtmetyje hiphopas tapo nebe tik juodaodžių muzika, jis vienijo daugybę klausytojų visame pasaulyje. Tokios žvaigždutės kaip TLC, Aliyah karaliavo videoklipuose derindamos, rodos, nesuderinamą: aukštakulnius ir sportinius drabužius, erotiškus aptemptus drabužėlius ir masyvius kedus.
Hiphopo dešinėje sėdėjo popmuzika su „Spice Girls“, „Take That“, „Backstreet Boys“ ir visiems skoniams bandančiais įtikti jų prodiuseriais.
9-ajame dešimtmetyje suklestėjo ir pogrindžio elektronikos pasaulis, nes visokiuose sandėliuose ar didesnėse erdvėse vykdavo „Radical Audio-Visual Experiences“ (RAVE), kurios ilgainiui bus žinomos kaip reivai. Šie vakarėliai buvo skirti taikos, meilės, vienybės ir pagarbos propagavimui, aidint sunkiems elektroniniams ritmams ir neatsisakant narkotinių medžiagų kaip sudėtinės reivo patirties dalies. Elektroninė šokių muzika visu trenksmu atgimė 2000-ųjų pradžioje, į sceną paserviruodama ryškius mažus bikinius, „cargo“ kelnes, neonines spalvas bei mažas kuprinėles.
Būtina paminėti ir XX amžiaus stiliaus ikonomis tapusius Madonną, Prince, Fredie Mercury – šių atlikėjų muzika ir charizma įkvėpė ne vieną dizainerį – nuo Dolce & Gabanna iki Jeano-Paulio Gaultier.
Įtakingesni nei anksčiau
Vėliau, prasidėjus socialinių tinklų erai, daugelis subkultūrų, atlikėjų, muzikos grupių atrado naują platformą komunikuoti su gerbėjais, skleisti savo idėjas, reklamuoti dizainerių drabužius ar mados tendencijas – nebereikia būti vieno ar kito atlikėjo gerbėju, kad informacija vis tiek pasiektų vartotojus. Tad šiuolaikiniai muzikantai turi daug daugiau įtakos mados formavimuisi ir gerbėjų poveikiui nei bet kada anksčiau: nuolat kurdami tam tikras etiketes savo dainose, turėdami prekių ženklų pasiūlymus ir kurdami drabužių linijas.
Rihanna, Beyonce, Drake, Kanye’as Westas ar Ariana Grande turi savo mados ar kosmetikos linijas, kurios vargu ar būtų populiarios, jei šių atlikėjų nematytume ir negirdėtume kasdien.
O už muzikos pritaikymą demonstruojant madas reikėtų padėkoti XX amžiaus pradžios britų dizainerei ledi Duff Gordon. Ji pirmąkart mados istorijoje pristatė savo kurtus drabužius scenoje su dekoracijomis, apšvietimu ir muzika, o manekenių įėjimai buvo choreografuoti pozomis. Rodos, niekas lyg ir nepasikeitė nuo to laiko. O gal vis dėlto?
