Andre Bambamilo: jei kas nors iš mūsų laimi, vadinasi, laimime visi
Su Andre Bambamilo kalbėti paprasta – apie bokso trenerio darbą, fotografiją ir pasikeitusį save jis gali pasakoti be atokvėpio. „Daug kas pamiršta, kad boksas – inteligentų sportas“, – vos pradėjus pokalbį šypteli Andre.
Žiūrint į tavo socialinius tinklus atrodo, kad daugiausia dėmesio skiri boksui. Kaip, kada ir kodėl jis atsirado tavo gyvenime?
Tai nutiko prieš 14 metų. Nebuvau pats ramiausias vaikas, tačiau nebuvau ir išsišokėlis. Mano mokykloje buvo muštynių – gyvenau Vilniuje šalia Kalvarijų turgaus, kuris tuomet garsėjo konfliktais. Vieną kartą kliuvo ir man – tiesą sakant, kai grįžau į namus, tėvai manęs neatpažino. Atrodžiau kaip benamis. Po šio įvykio, būdamas 15 metų, nusprendžiau pradėti lankyti kovos menus – iš pradžių pasirinkau muaitai treniruotes draugų įkurtame „BamBam Gym“. Ten gimė ir mano pravardė Bambamilo. Sportuoti rinkosi žmonės, kurie šiandien man – kaip šeima. Jie mane augino, treniravo, davė gyvenimiškų patarimų. O į boksą perėjau dėl paprastos priežasties – vienu metu labai susižavėjau boksininku Sugar Ray Robinsonu, jo vardą ir pavardę esu net išsitatuiravęs. Iš pradžių treniruotėse visada jausdavausi kiek išsigandęs – juk vaikystėje buvau bailus, svajojau tapti dizaineriu, o išvežtas vasarai pas močiutę megzdavau, siūdavau. Tačiau po kiek laiko boksas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Nepaisant to, kad kurį laiką buvai profesionalus boksininkas, karjerą vis dėlto baigei.
Bokso salė, kurioje sportavau, buvo tikrai rimta – treniravosi ir čempionai, buvo didesnių svorių. Būdavo, išeinu iš treniruotės, nosis visa sudaužyta. Pats netikėdavau, kad čia aš ką tik boksavausi. Juk paauglystėje, jei kas susimušdavo, visada nueidavau toliau, o jei kažkas ką nors pasakydavo – dažniausiai patylėdavau. Nebuvau pats drąsiausias. Paskui kurį laiką tai dariau profesionaliai, tačiau patyriau peties traumą. Lankiausi pas gydytojus, jie iš pradžių siūlė laukti, kol praeis. Tačiau kiekvienas apsilankymas salėje vėl sukeldavo didžiulį skausmą. Po kiek laiko išsiaiškinau, kad man – sąnario osteoartritas, kitaip – sąnario susidėvėjimas. Buvo laikas, kai su kairiąja ranka negalėjau pakelti puodelio kavos. Supratau, kad bokse nebebūsiu geriausias.
Bokso nemetei – tapai treneriu. Koks esi mokytojas savo mokiniams?
Draugus, salės partnerius treniravau ir anksčiau – vis tiek norėjosi pasportuoti, pasiboksuoti. Tačiau vėliau pagalvojau – kodėl neimti to daryti rimčiau ir padėti entuziastams ne tik fiziškai, bet ir morališkai? Mokiniams visada primenu, kad boksas yra džentelmenų sportas – ateini, o ten muša ir tai daro stipriai. Jei muša į nosį – tai didžiausias tikslas yra ją sulaužyti. Gali gauti daugybę smūgių, bet išmoksti eiti į priekį. Tačiau svarbus momentas – pasibaigus rungtynėms priešininkai apsikabina. Šis sportas leidžia labiau pasitikėti savimi. Treniruotėse noriu perteikti šią filosofiją. Tai nėra apie smūgius į kairę ir į dešinę – tai apie bendruomenę, kurioje yra sveika konkurencija, visi vienas kitą palaiko, išmoksta, pabendrauja.
Kiek bokse technikos ir kiek – psichologijos?
Viename iš paskutinių „Rokio“ filmų buvo tokia scena, kurioje pagrindinis veikėjas ištaria legendine tapusią frazę: nesvarbu, kiek smūgių tu gausi, svarbu – kiek paskui galėsi eiti toliau. Psichologiškai boksas padeda suprasti, kad nesvarbu pats smūgis, svarbu – kaip tu jį atlaikai. Gali labai skaudėti, gali bėgti kraujas, bet reikia eiti toliau – asmeniškai man toks mąstymas labai padeda.
Tavo asmenybė – išties spalvinga. Šalia aktyvaus sporto ir pomėgio menui, apie kurį pakalbėsime vėliau, esi ir kelionių gerbėjas. Ką tau duoda kelionės?
Savęs keliautoju nevadinčiau – nekeliauju dažnai, bet visada ieškau tolimų, įdomių, įkvepiančių taškų. Kai buvau mažas, kartais išvažiuodavome kažkur su tėvais, bet gana retai. Buvo laikas, kai nekeliavau visai – neturėjau tam galimybių. Koks dabar esu keliautojas? Daug fotografuoju, paskui viską aprašau. Mėgstu domėtis šalies kultūra, žmonėmis – vaikštau po muziejus, bendrauju su vietiniais. Manau, kad geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, – tai kelionės. Tik keliaudamas gali pamatyti kitokius žmones, kitokį pasaulį ir, svarbiausia, pažinti save. Pavyzdžiui, Amerika iki apsilankymo joje man atrodė nepasiekiama ranka – ją galėjau pamatyti tik per filmus. Perskridus Atlantą sugriuvo daug stereotipų ir įsimylėjau šią šalį.
Gal galėtum įvardyti šalį, kuri tau davė daugiausia? Neseniai sakei, kad prieš kelis mėnesius įvykusi kelionė į Japoniją buvo ypatinga.
Kelionė į Japoniją buvo pati įsimintiniausia – ji man suteikė vidinės ramybės. Žaviuosi samurajais, tad ilgai svajojau ten nuvykti. Būdamas buvusioje Japonijos sostinėje Kiote lipau į tokį kalną – visas procesas truko 8 valandas. Bet pusiaukelėje užklupo prastas oras, tad užėjau į restoranėlį, pavalgiau ir išeidamas netyčia palikau savo skėtį. Paėjėjęs toliau išgirdau šūksnius – šypsodamasi manęs link bėgo senyva močiutė, į viršų iškėlusi mano skėtį. Pagalvojau, kad ne visose šalyse taip būna. Tad pirmiausia, kas man patiko Japonijoje, tai – žmonės. Pajutau, kad pagarba kitam ten yra didelė vertybė, skiepijama nuo vaikystės. Ši šalis man ypatinga ir dėl to, kad būtent joje padariau iki šiol geriausią savo kadrą.
O kaip atradai fotografiją?
Buvo laikas, kai nežinojau, ką daryti, nebeturėjau tikslų – pavyzdžiui, anksčiau prisižiūrėjęs Tysono keldavausi penktą ryto pabėgioti, juk norėjau būti geru boksininku, gyventi iš to. Tačiau patyręs traumą nuleidau rankas. Tuomet pradėjo grįžti polinkis į meną – jis buvo ir vaikystėje, kai trejus metus grojau fortepijonu, fotografavau, piešiau. Baigęs profesionalaus boksininko karjerą ėmiau vaikščioti į galerijas, parodas. Mane tai žavi – ypač bendravimas su žmonėmis, kurie ten ateina, jų pasaulio matymas. O fotografuoti mėgau visada. 2019 metais per vieną pasimatymą su savo buvusia mergina menininke į miestą pasiėmiau juostinį fotoaparatą – taip patiko procesas, kad nuo to laiko kone visada kažkur eidamas ar važiuodamas jį pasiimu.
2019 metais pasijautei tarsi save praradęs, per daug savęs atidavęs kitiems. Rašei, kad vasarą praleisi Amerikoje. Ką tau davė ši išvyka?
Mergina, su kuria draugavau, vyko į Ameriką. Nors tuo metu turėjau veiklų, viduje jaučiau tuštumą. Pagalvojau, kad kitos progos nebus – viską mečiau ir nusipirkau bilietą. Kelionė nebuvo lengva –teko dirbti pirmus pasitaikiusius darbus, be to, mūsų meilė greitai baigėsi. Buvo šioks toks šokas, tad aplankiau dar kelis miestus, pabaigiau pradėtus darbus ir grįžau atgal. Kalbant apie pokyčius – manau, kad lemtingi metai man buvo 2020-ieji. Buvo vasara, išsisukau koją. Kelias savaites praleidau namuose, turėjau daug laisvo laiko, tad į galvą ėmė lįsti įvairios mintys. Kadangi esu fiziškai itin aktyvus, tas sustojęs laikas man sukėlė depresyvius pojūčius – neliko nieko kito, kaip tik atsispirti nuo dugno. Tuo metu kažkur perskaičiau frazę „negali būti pesimistas, jei esi gyvas“. Tai paskatino daugiau piešti, kitaip bendrauti su žmonėmis, kitaip žiūrėti į gyvenimą, skaityti knygas. Galiu sakyti, kad nuo to laiko man niekada nebebūna liūdna. Tiesa, kartais užsigalvoju, bet tame nebeužsisėdžiu.
Ar tau svarbus kitų žmonių palaikymas? O gal atvirkščiai – visiškai užtenka to, kad pats tiki savimi?
Labai svarbus. Palaikyti gali ne tik tėvai ar artimieji – mano atveju tai yra broliai, kurie mane treniravo. Tikiu, kad draugai gali būti kaip šeima. Gyvenu vadovaudamasis filosofija, kad jei kas nors iš mūsų laimi, vadinasi, laimime visi. Niekada nereikia niekam pavydėti. Sveika konkurencija yra tobulėjimas. Pats niekada nepakilsi, jei kitą bandysi nustumti žemyn. Palaikymas buvo svarbus ir rengiant parodą. Man labai padėjo socialiniuose tinkluose išgarsėjusi Goda Problema. Ji palaikė mane nuo pat pradžių, klausė, ar esu pasirengęs, kad į parodą ateis daug žmonių. Tiesą sakant, aš tuo netikėjau, bet žmonių atėjo. Visada atsiras tokių, kurie gėdins, bet bus ir tokių, kurie palaikys. Esmė – ta, į ką koncentruojiesi. Jei bokso treneris gali padaryti savo darbų parodą, kodėl tu negali užsiimti savo mėgstama veikla, kuri nėra tavo darbas? Jei vienas kitą palaikysime, galėsime padaryti gražių dalykų.
Gintauto Rapalio nuotraukos
