Giedrimas Jeglinskas: visada tikėjau, tikiu ir tikėsiu Lietuva
„Turime būti išvien su kitomis Vakarų šalimis. Mūsų šalis pilna talentų, kuriuos pasitelkę galime labai daug“, – neabejoja 44-erių kandidatas į prezidentus Giedrimas Jeglinskas, JAV analitinio centro „Atlantic Council“ bendradarbis.
Giedrimo biografija neįtikėtinai turtinga: nuo darbo karinėje žvalgyboje, būrio vado Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione Rukloje iki Krašto apsaugos viceministro, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojo organizaciniam valdymui bei darbo tarptautiniame banke. Giedrimas mokslus baigė JAV, puikiai išmano ir Vakarų kultūrą, ir politinius užkulisius. Trys jo sūnūs gimė trijuose skirtinguose kontinentuose.
Giedrimai, kandidatuoti į prezidento postą – vienas rimtesnių gyvenimo iššūkių. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?
Atsakymas labai paprastas – visada tikėjau, tikiu ir tikėsiu Lietuva. Labai noriu, kad šalyje, kurioje gyvenu, kurioje gyvena mano tėvai, auga mano vaikai ir augs ateities kartos, būtų gera ir saugu gyventi. Dirbti ir tarnauti savo šaliai man visada buvo svarbu. Kandidatavimas į valstybės vadovo poziciją yra apgalvotas ir pagrįstas svariais argumentais žingsnis į priekį. Esu tikras, kad galiu duoti Lietuvai ir jos žmonėms tikrai daug.
Ar iš esmės kada pagalvojote, kad būsite valstybės vadovo rinkimų kandidatų sąraše?
Kai peržvelgiu praeityje vykusius pokalbius ir diskusijas tiek su šeima, tiek draugais ir pažįstamais, ypač kolegomis, prisimenu ne kartą sulaukęs iš jų užuominų apie tai, kodėl nesiekiu šio posto, nes turiu daug žinių ir kompetencijų, esu sukaupęs ilgalaikės tarptautinės patirties svarbiose pasaulio institucijose, užmezgęs rimtų ir reikalingų šaliai kontaktų, pažinęs įvairias kultūras ir užsienio politikos užkulisius. Dauguma mano pažįstamų žmonių visiškai nenustebo dėl šio mano žingsnio, jų palaikymas tik dar labiau skatina eiti pirmyn.
Rinkimai – sudėtingas procesas, kuriame būtina stipri komanda ir palaikymas. Kodėl pasirinkote būtent šią komandą?
Nes ji ne tik kalba, bet ir vykdo konkrečius darbus, turi tikslus, priima aiškius sprendimus, padėdama Lietuvai eiti pirmyn. Šioje komandoje nėra valstybę žeminančių tarpusavio ego kovų. Atvirai kalbant, man buvo iš dalies netikėta ir didelė garbė, kad partijos lyderis Saulius Skvernelis pakvietė ir patikėjo, jog galiu būti tas žmogus, kuris atstovaus partijai šiuose rinkimuose.
O jūs pats esate komandos žmogus?
Absoliučiai. Esu tas, kuris linkęs bendradarbiauti. Būtent taip esu pasiekęs geriausių rezultatų. Esu komandos žmogus, man komanda yra esminis pagrindas. Komandos svarbą supratau dar vaikystėje, kai žaidžiau krepšinį, o eidamas skirtingas, bet visada atsakingas pareigas, komandos svarbą išmokau vertinti dar labiau. Esu tikras, kad su komanda galima pasiekti daug daugiau nei vienam, būnant lyderiu.
Esu tas, kuris linkęs bendradarbiauti. Būtent taip esu pasiekęs geriausių rezultatų. Esu komandos žmogus, man komanda yra esminis pagrindas.
Vertinant kitus kandidatus ir jų žinomumą ar manote, kad dabartinis laikas yra geras startui į aukščiausią poziciją?
Akivaizdu, kad prasidėję geopolitiniai lūžiai, visuomenės susiskaldymas reikalauja tvirtos vakarietiškos lyderystės tarptautinėje arenoje ir atsidavimo Lietuvos piliečiams. Deja, per pastaruosius kelerius metus dabartiniam prezidentui nepavyko sutelkti mūsų pilietinės visuomenės, jo pasirinkta ar komandos primesta taktika neveikia. Noriu tai pakeisti ir žinau, kaip tai padaryti. Todėl esu tikras, kad laikas – tinkamas. Turiu viską, ko reikia šioms pareigoms. Jaučiuosi pakankamai stiprus, turintis patirties, daug laiko dirbęs užsienio politikos, saugumo srityse, kuriose būtent prezidento vaidmuo yra ypač svarbus. Ir į tai žiūriu labai atsakingai.
Matydamas, kokie šiandien minimi kandidatai, pasigendu labai svarbaus dalyko – nuoseklaus vakarietiškumo ir tarptautinės lyderystės. Patirtis tarptautinėse organizacijose, NATO, JAV politikos išmanymas, gebėjimas telkti, tartis ir rasti kompromisus – tai, kas šiandien yra itin svarbu. Lietuvos žmonių interesų iškėlimas aukščiau politinių ambicijų ir vidinių intrigų bei gebėjimas pasiekti reikiamų sprendimų – mano pagrindinis prioritetas.
Kokią savybę išskirtumėte kaip reikalingiausią šiam postui ir kokias jas reikėtų turėti valstybės vadovui?
Mano įsitikinimu, valstybės vadovas privalo turėti išgrynintą ir aiškią viziją. Tai neturi būti tiesiog žodžių kratinys komunikacijai, o labai aiški kryptis, kuria šalis turi eiti. Aš nesuprantu šiandienio „gerovės valstybės“ šūkio, man tai yra pernelyg aptakus teiginys. Dauguma mūsų žmonių negali atsakyti, ką konkrečiai jis reiškia, kas yra ta gerovė.
Mano vizija šiandien – saugi Lietuva, kurioje svarbus kiekvienas. Kai valstybė bus saugi, ji bus kartu ir vieninga, turtinga, socialiai teisinga. Šalies lyderiui labai svarbios ir asmeninės kompetencijos užsienio ir saugumo politikoje, gebėjimas komunikuoti, įkvėpti žmones darbams ir ateičiai. Ir tą reikia daryti telkiant, o ne skaldant.
Kalbant apie tikslų siekimą: kiek toli einate, kad jų pasiektumėte?
Visada pasiekiu savo tikslus. Jeigu ne iš karto, ilgainiui – tikrai. Visada renkuosi ilgą perspektyvą. Jei mano gyvenimo darbas – užtikrinti, kad Lietuva būtų stipri, laisva ir klestini valstybė, to sieksiu, kol pasieksiu. Bet ne mažiau svarbu suprasti – apie tai jau užsiminiau, – kad dirbame komandoje. Niekas nieko nepasiekė vienas pats. Mūsų visų pasiekimai, tarp jų ir mano, yra santykių, sutiktų žmonių, nuveiktų darbų visuma. Tik kartu galime atlikti svarbius darbus, kurie kels Lietuvą aukštyn.
Kas lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, žinant, kad ji tikrai nebuvo standartas tuo metu, kai ją rinkotės? Kas turėjo įtakos sprendimui pasukti būtent tuo keliu?
Tiesa ta, kad tai buvo gūdus 10-asis dešimtmetis, nelengvi laikai valstybei ir piliečiams. Teko garbė mokytis KTU gimnazijoje pas legendinį Bronislovą Burgį, kuris turėjo įdomų požiūrį į mokslus ir jauno asmens ugdymą – pasitelkdavo lekcijas, poeziją, ilgus monologus. Puikiai atsimenu vieną jo frazę, pasakytą gimnazistams 1995-aisiais: „Kovokime už demokratiją.“ Gal būdamas paaugliu nelabai supratau, ką tai reiškia – juk mes jau 5 metus buvome laisvi ir demokratiški. Šiandien suprantame, kad demokratija reikalauja nuolatinio darbo ir pastangų.
Aš visada savo kelią mačiau kaip tarnybą Lietuvai. Nežinojau, kaip ir kada tai darysiu, bet po truputį paauglystėje formavosi požiūris į gyvenimą, Lietuvą, galimybes šalyje ir tai, kaip svarbu pamatyti, kas vyksta pasaulyje. Ir kai būtent iš B. Burgio per atestatų įteikimo dieną išgirdau, kad Lietuva ieško vaikinų ir merginų studijuoti JAV karo akademijose, iškart supratau, kad tai yra mano kelias – galimybė įgyti reikiamos patirties ir su ja grįžti į Lietuvą.
Kaip patekote į tokias prestižines mokyklas? Kokių čia pastangų, gebėjimų, mokslo rodiklių reikėjo? Ir ar pavyko iškart įstoti ten, kur norėjote?
Institucijos, kuriose studijavau, yra JAV. Ir nors pažymiai svarbūs, yra daug kitų dalykų, į kuriuos atsižvelgiama. Vest Pointo karo akademijoje reikėjo ir fizinio pasiruošimo testus atlikti, ir anglų kalbos testus įveikti, ir kitus reikalavimus įvykdyti. Bet vienas svarbiausių dalykų ne tik stojant į mokyklas, bet ir darbinantis – motyvacija. Kodėl nori ten mokytis? Atsimenu, stojant į Vest Pointą, mano tezė buvo, kad Lietuvai artėjant stojimo į NATO link reikės Vakaruose išsilavinusių karininkų, o būtent juos jis ir rengia.
Kodėl grįžote iš JAV į tarnybą kariuomenėje Lietuvoje?
Dėl labai paprastos priežasties – tikėjau Lietuva, o tarnyba Lietuvos kariuomenėje yra garbės ir orumo dalykas. Teisybė, kad gali pasirinkti daryti daugybę dalykų baigęs mokslus, bet tikiu, kad, pasirinkdamas tarnybą, atiduodate savo jėgas ypač prasmingai misijai – šalies gynybai. Netikiu, kad yra geresnis darbas už šį.
Kiek Jus, kaip žmogų, pakeitė tarnystė kariuomenėje, jeigu pakeitė, žinoma?
Baigęs tarnybą dažnai su nostalgija pažvelgdavau į savo laiką kariuomenėje. Vienas karius siejančių bruožų yra tikėjimas savo tėvyne. Tikrai ne pinigai ir ne gerovė yra tai, ko siekia kariai. Juos sieja stipresnės vertybės.
Vest Pointe viena įstabiausių citatų, kurią nuolat girdėdavome, buvo apie tai, kad tarnyba duoda šį tą daugiau žmogui: tam tikrą pareigos, atsakomybės, garbės jausmą, kuris mus lydi visą gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad taip ir yra.
Teisybė, kad gali pasirinkti daryti daugybę dalykų baigęs mokslus, bet tikiu, kad, pasirinkdamas tarnybą, atiduodate savo jėgas ypač prasmingai misijai – šalies gynybai.
Kuris darbas pačiam buvo įdomiausias ir reikšmingiausias, kalbant apie karjerą, patirtis, postūmius, naujas galimybes?
Dirbant tarptautinių finansų srityje, teko apkeliauti nemažai pasaulio. Ir visos tos patirtys yra vertingos tiek kultūriniam akiračio praplėtimui, tiek profesiškai. NATO, be jokios abejonės, buvo istorinis laikas. Vis dėlto, kalbant apie prasmę ir pasiekimus, manau, be konkurencijos buvo mano darbas Krašto apsaugos viceministro pareigose. Pasakysiu atvirai – taip, tai yra valstybinis sektorius su savais minusais, bet ten ėjau su aiškia vizija – sustiprinti ir įgalinti Lietuvos kariuomenę per greitesnę ir geresnę pajėgumų plėtrą. Ir pavyko padaryti labai daug – išskaidrinome įsigijimus, padėjome pradžią gynybos pramonės ekosistemai gimti, pradėjome PPP (viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės) projektus karinei infrastruktūrai.
Ką mėgstate veikti, kai nedirbate?
Mėgstu sportuoti pats ir matyti, kaip sportuoja sūnūs. Kalbant apie muziką – esu užaugęs su 9–10-ojo dešimtmečio muzika, ir ji su manimi iki šiol. Nuo japoniško City pop iki amerikietiško country, nuo gero repo iki gero roko. Tik pasakysiu, kad muzika įkvepia ir kartais suteikia energijos daryti daugiau. Aišku, knygos užima didelę dalį mano laisvalaikio, jų mano bibliotekoje dauguma – anglų kalba. Patinka tiek autobiografijos, tiek biografijos. Viena įstabiausių knygų yra Nelsono Mandelos autobiografija, nupasakojanti visą sudėtingą jo kelią. Skaitau Walterio Isaacsono parašytą Elono Musko biografiją. Patiko Doris Kearns Goodwin „Leadership in Turbulent Times“ – apie keturis JAV prezidentus. Joje autorė labai aiškiai kalba apie sunkumus, profesinius ir asmeninius, su kuriais šie lyderiai susiduria. Bendrumas tarp jų yra tas, kad jie drąsiai pasitinka sudėtingiausius iššūkius, o juos įveikę tik dar labiau sustiprėja.
Kiekvienas turime vienokių ar kitokių silpnybių, kokios Jūsų?
Visada galvoju, kad galėjau ar galiu padaryti daugiau, nei padariau. Įsijungia refleksijos mechanizmas, dėl to dažnai esu pernelyg savikritiškas. Iš vienos pusės, tai yra gana stipri motyvacija, vedanti į priekį, iš kitos – nė vienas nesame tobulas, ir suklysti yra žmogiška.
Esate kaunietis, todėl puikiai žinote, kad vilniečiai nuo seno nelabai su jais sutaria. Kaip galvojate, ar įmanoma šiuos du miestus „sutaikyti“, ar nelabai?
Kaip tikras kaunietis pasakysiu, kad Kaunas yra Kaunas, o tai – Lietuvos širdis (šypsosi). Nors šiandien gyvenu Vilniuje, Kaune gimiau ir užaugau, todėl ten visada namai ir viskas sava. Visgi manau, kad šių miestų konkurencija yra šiek tiek dirbtinė. Abu jie vidutinio dydžio Europos miestai, kurie pritraukia investicijas ir auga, juose yra stiprių universitetų su daug išsilavinimo siekiančio jaunimo, kuris yra mūsų ateitis. Studijos, išsilavinimas – labai svarbu, jeigu norime tvirtai eiti į priekį, o ne stoviniuoti vietoje ar eiti atgal.
Daug kur gyvenote, sakykite, kurios pasaulyje yra tos vietos, į kurias norėtumėte sugrįžti?
Tai yra tokie fantastiški miestai kaip Tokijas Japonijoje, pasaulio širdis Niujorkas kartu su visa JAV, taip pat – Taipėjus Taivane ir Sidnėjus Australijoje. Tai yra vietos, kuriose gyvenau, dirbau, kuriose įgijau neįkainojamos patirties ir kur su malonumu sugrįžčiau jau kaip keliautojas, nes ateities planuose kitos šalies darbui nei Lietuva neturiu. Be to, mano gyvenimo prasmė, tiksliau visos trys prasmės – trys sūnūs, nors gyvena Lietuvoje, gimė skirtinguose pasaulio kontinentuose: JAV, Azijoje ir Australijoje. Tai reiškia, kad visos tos vietos visada išliks svarbiais prisiminimais.
Ir paskutinis, bet tikrai ne mažiau reikšmingas klausimas: vertinant šiandienę politinę situaciją, susiskaldžiusią visuomenę, intrigas, rietenas, korupciją ir begalę kitų dalykų, pasidalykite savo įžvalgomis: ko trūksta Lietuvos vadovams ir mums visiems, piliečiams, kad visi kartu grotume tame pačiame orkestre, o ne kiekvienas į savo pusę?
Natūralu ir žmogiška, kad piliečius, organizacijas, žmonių grupes labiausiai vienija grėsmė. Kai jaučiame artėjantį pavojų ar matome, kad kažkas mus nuskriaus, jaučiamės vieningi ir išties kartu, pamiršę visus nesutarimus, galime labai daug. Rugsėjo 11-oji suvienijo Ameriką ir kitas ją remiančias šalis. Rusijos invazija į Ukrainą suvienijo ne tik ukrainiečius, kovojančius su agresoriais, bet ir praktiškai visas pasaulio demokratijas. Bet kas atsitinka laikui bėgant – pirminis karo, agresijos, teroro išpuolio šokas išsisklaido. Vėl pradedame vieni kitus kritikuoti, vėl prasideda politinės kovos ir intrigos. Galbūt tai natūralu, bet esu tikras, kad čia ir yra politinių lyderių atsakomybė – siekti išlaikyti vienybę, nepaisant politinių rietenų ir ideologijų. Žinoma, grėsmės mūsų valstybingumui yra didžiulės, pokyčiai, vykstantys geopolitinėje erdvėje, yra tik dalelė pasaulinio lygio permainų: klimato kaita, technologiniai šuoliai dirbtiniame intelekte, sintetinėje biologijoje, kvantinėje fizikoje ir daug kur kitur. Pasaulio ekonomikos konfigūracija keičiasi. Nereikia to bijoti ir tam priešintis: to neišvengsime. Turime būti išvien su kitomis Vakarų šalimis. Mūsų šalis pilna talentų, kuriuos pasitelkę galime labai daug.
Politinė reklama bus apmokėta iš Demokratų sąjungos "Vardan Lietuvos" politinės kampanijos sąskaitos. Užsakė UAB Good to know. Užs. nr. 1.
