Išskirtinių daiktų ir mados lobynas Vilniaus Senamiestyje

Stilistas, choreografas ir interjero dizaineris Andrejus Procivas geriau nei bet kas kitas žino, kur ieškoti tų išskirtinių daiktų, mat ir pats Vilniaus Senamiestyje turi jų visą lobyną.

Scena, šokis, įvaizdžio kūrimas, interjero elementai ir aistra kolekcionavimui – visa tai persipina ramioje Šv. Stepono gatvelėje įsikūrusiame butike „Savva Style“, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodo apgaulingai mažas. Tačiau nuo... iki... daikteliais nukrautų erdvių čia kur kas daugiau. Tereikia paėjėti giliau vidun ir prieš akis vienas po kito veriasi dar margesni turtai: vintažinės kurpaitės ir perlamutriniai geišų stiliaus bateliai, blizgios kriauklių formos vakarinės rankinės, plunksnuoti plaukų aksesuarai, senoviniai kvepalų buteliukai, auksuoti porceliano indai ar retos knygos. Galite būti tikri – čia gulintys teatro žiūronai stebėjo galybę „Sevilijos kirpėjų“, laikrodžiai skaičiavo šimtus nekantrių minučių iki pirmųjų pasimatymų, o baltos pirštinaitės veikiausiai tarpininkavo ne vienai damai ir džentelmenui. Visi butiko daiktai atkeliauja su savomis istorijomis, o seniausi skaičiuoja jau ne pirmą šimtmetį.

Visgi šis butikas tik dalis to, ką per gyvenimą yra sukaupęs kolekcionierius ir šokių teatro „AndreDance“ vadovas. Dar daugiau neįprastų daiktų ir kostiumų tūno choreografo namuose ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje. Į Lietuvą atvykęs prieš kelis dešimtmečius A. Procivas čia užsiliko dėl meilės – plaukų stilistės ir vizažistės Valentinos. Tačiau kelionės nesibaigė, dar ir dabar jis kelia sparnus į Kanadą, Londoną, Italiją, Paryžių ar Kanus, kur lankosi ir darbo reikalais, ir ieškodamas naujų laimikių.

Andrejus gimė Ukrainos Donecko mieste, augo su trimis broliais, jau vaikystėje buvo aišku, kad jo laukia šokėjo kelias. Pasakoja, dar mažas pasiskolindavęs mamos pėdkelnes ir lyg baleto artistas šokdavęs prieš didelius svetainės veidrodžius. Būdamas septyniolikos Andrejus pristatė savo pirmuosius pasirodymus, jis šoko ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje, ir Minske. Tačiau aistra senoviniams daiktams ir kostiumams užgimė ne teatro užkulisiuose.

Estetika ir grožio suvokimas Andrejų lydėjo visą vaikystę – mama kviesdavo prie dailiai padengto pietų stalo su visu indų servizu, sidabriniais stiklinių laikikliais, atskirais indais medui prie arbatos ar pienui. Todėl trauka prie grožio formavosi jau nuo mažumės, o senais ir vertingais daiktais sudomino močiutė.

Andrejus pakelia balto porceliano lėkštę su mėlynais piešiniais, ant kurios nugarėlės puikuojasi ranka išraitytas užrašas „Porcelaine de Limoge“, bylojantis apie indo kokybę, nes būtent Prancūzijos Limožo mieste anuomet gaminti prašmatniausi porceliano dirbiniai. „Tai mano talismanas, kuris puošia parduotuvę ir lydi mane visą gyvenimą“, – sako kolekcionierius. Pasirodo, nuo šios lėkštės ir prasidėjo aistra unikaliems daiktams.

Choreografo močiutė gyveno Krasnojarske, sename dvare prie Azovo jūros, kur būdamas vaikas jis dažnai lankydavosi. Kartą devynmečio dėmesį patraukė didelė vaza su vaisiais iš dvaro sodo, neatsargiai paėmęs persiką berniukas užkliudė dubenį, šis nukrito ir sudužo. Pamačiusi močiutė nebarė, bet paklausė, ar žinantis, kad ši vaza itin sena, pagaminta XVIII a. įkurto cecho „Meissen“. „O kas tas maisonas?“ – paklausė vaikas. Močiutė pasiėmė skrybėlaitę, atsistojo priešais didelį senovinį veidrodį, pasipuošė, pasidažė lūpas, apsiavė elegantiškus batelius ir pirmą kartą nusivedė berniuką į antikvaro parduotuvę. Čia jie ir nusipirko pirmąjį daiktą kartu – tą rankų darbo „Limoge“ porcelianinę lėkštę.

Andrejaus krautuvėlėje galima pamatyti itin senus, bene pirmuosius, Kauno fabrike siūdintus vyriškus marškinius, pagamintus dar XX a. pradžioje. Kadaise jie buvo rasti sename lagamine viename Užupio namo rūsių. Reta, kad kas taip gerai išsilaikytų – marškiniai išliko originalioje pakuotėje su keičiamomis apykaklėmis ir prisegamais rankogaliais. Kaip pasakoja butiko savininkas, čia pat buvo ir savininko pasas, vėliau išsiaiškino, kad savotiškas džentelmeno rinkinys priklausė vienam daktarui.

Dėmesio vertas ir itin senas šilkinis kaspinas, dabintas iš plonyčių sidabro spiralių susuktais kutais. Aksesuarą Andrejus įsigijo lankydamasis sendaikčių turguose Pietų Prancūzijoje iš 104 metų sulaukusios močiutės, kuri dar ir papasakojo, kaip kadaise šiuo kaspinu puošusis. „Kanuose, Antibuose ir visoje Pietų Prancūzijos pakrantėje labai daug puikios senovinės tekstilės, štai ir rankų darbo apykaklės“, – rodydamas trapias per šimtą metų skaičiuojančias apykaklaites pasakoja Andrejus.

Amžiumi išsiskiria juodas portfelis, kurio turinys slepia paryžietišką dar 1912 metų keliautojo rinkinį „Au Touriste“. Jį sudaro odekolono buteliukai, šepetys, skutimosi priemonės, iš stiklinio indelio ligi šiol nepabėgusi pudra, suneriamas vyno kamščiatraukis, veidrodėlis su specialiu kabliuku, dėžutė su šimtamečiais degtukais ir paslaptingas mažas indelis, veikiausiai naudotas tabakui.

Butike galima pamatyti ir kitai primadonai priklausančių daiktų. Vos įžengus pro duris, netoliese kukliai sudėti mažučiai puantai, priklausę garsiai baleto artistei ir pedagogei Neli Beredinai, yra ir jos sceninis kostiumas. Tiesa, tokie atributai neparduodami, jie tarsi parodos eksponatai, pasirodo, neretai butiką aplanko vaikų ekskursijos. „Noriu, kad jie susipažintų su daiktais, kurių nebėra, kad galėtų ne tik pažiūrėti, bet ir paliesti, pasimatuoti. Leidžiu vaikams ir plokštelę ant gramofono uždėti – jie jau kitos kartos, nematę nei senų telefonų, nei gramofonų, nežino, ir kam nosinaitės su inicialais buvo skirtos“, – lyg muziejuje pasižvalgyti butike kviečia Andrejus.

Praėjusių metų spalį į jo butiką užsuko ir tos pačios kelionės metu Juozo Statkevičiaus jubiliejiniame mados šou matyta Holivudo aktorė Helen Mirren. Pasimatavusi kelias vakarines sukneles galiausiai čia įsigijo porą metalinių diržų ir unikalią tamsiai mėlynos pitono odos rankinę. „Lyg ir buvome sutarę Valentinai palikti, bet... juk tokia aktorė! Iš tikrųjų kitiems reikia dovanoti tokius daiktus, kurių patiems gaila. Tada dovana bus tikra“, – juokiasi kolekcionierius.