Į kavinę vos vėluodamas jis įpuola atsilapojęs iš tolo šviečiantį citrinų spalvos paltą, ant riešo segi laikrodį oranžinėmis rodyklėmis, – ryškių akcentų Jogailos Morkūno gyvenime apstu visomis prasmėmis.

Ir jis pats, nors vie&scaron;umoje matomas mažiau nei prie&scaron; gerą de&scaron;imtmetį, tebėra toks pats ry&scaron;kus: greitai vaik&scaron;tantis, dar greičiau kalbantis, beproti&scaron;kai daug savo malonumui skraidantis ir įtemptai dirbantis &ndash; jo renginių organizavimo įmonė klesti jau dvide&scaron;imt metų tikrai ne tik dėl vadovo pavardės.

&nbsp;

Neretai pavadinamas žmogumi, kuris sukūrė Lietuvos pramogų pasaulį, gebantis suorganizuoti vie&scaron;u visuomeniniu įvykiu tapusias turtingiausio &scaron;alies verslininko vestuves vos per tris dienas, jei reikia ir turi tikslą, sugebantis užsirakinti įmonės vadovo kabinete su juo pačiu, kad gautų geidžiamą užsakymą. Jis gali tauk&scaron;ti lyg radijas apie tai, kaip kažkada sėkmingai sukritus aplinkybėms įsigijo dabar itin paklausaus dailininko darbą, o kitą nevykusiai pablefavęs meno aukcione turėjo pirkti i&scaron;simokėtinai, nes nebebuvo kur trauktis, kaip ir apgaudinėti, kai beveik jėga saugojo, kad atlikėjai iki renginio galo liktų blaivūs tiek, kad galėtų pasirodyti, ką girdėjo ir savo akimis matė per svarbius valstybinius renginius, nes juos irgi rengia jo įmonė. Ar yra dalykų, kurie nepavyksta dvide&scaron;imtus metus ir milijonines apyvartas skaičiuojančios &bdquo;Pirmosios kavos&ldquo; savininkui?..

&nbsp;

Jogaila puikiai žino, kad dabar kiekvienam labiausiai rūpi jo ir žmonos Indrės skyrybos, kodėl byra tokia i&scaron; pažiūros graži dviejų nuostabių vaikų susilaukusi &scaron;eima. Nuo klausimų jis nebando i&scaron;sisukti kli&scaron;ėmis apie abipusę pagarbą &ndash; o ją tikrai jaučia. &Scaron;ia tema jis greičiausiai niekada nekalbės vie&scaron;ai, nes tai &ndash; per daug skausminga ir priklauso tiktai dviem žmonėms, ne plačiajai visuomenei ar kaip kitaip visus smalsius pavadintume.

_LU_0067.tif

Daug kam užsifiksavęs tavo &ndash; amžinai jauno ir žavaus &ndash; įvaizdis. O kaip jautiesi dabar, būdamas jau tik žavus? Ar laikas tave veikia kokiomis nors krizėmis, pokyčiais, sukrėtimais, kad, pavyzdžiui, po keturiasde&scaron;imties nieko nebebus?

&nbsp;

Gražiai senstame. Tai sakytina apie viską. Kai kada tampu kategori&scaron;kesnis, kartais &ndash; bambeklis ar per daug a&scaron;trus. Būna, kai po vakarėlio pasisvaidau replikomis, pagalvoju: o kodėl a&scaron; turėčiau sakyti, kad buvo skanu, nuostabu? Kodėl turėčiau meluoti kažkam, o pirmiausia &ndash; sau, sakydamas apie tam tikrus žmonių poelgius ir prie, ir už jų akių? Gal nereikėjo, gal neverta? O kokio velnio reikia kažką apgaudinėti? Juk gyvenime jau prikaupta tiek patirčių, džiaugsmų ir skausmų, kad pirmiausia nuo&scaron;irdumas sau yra svarbus dalykas. Geriau turėti savo tvirtą poziciją apie tam tikrus dalykus, o ne vaidinti, kad viskas nuostabu, fantasti&scaron;ka, mink&scaron;ta, pūkuota. Pamenu, bičiulis sako: &bdquo;Bus nuobodi kompanija, gal tu juos gali pralinksminti?&ldquo; Nusiunčiu &bdquo;Baltijos cirko&ldquo; telefoną &ndash; gal jis galėtų pralinksminti? O jei man nebus faina, atsistosiu ir i&scaron;eisiu.

&nbsp;

A&scaron; už tai, kad sentume gražiai. Ir velniams man tas drėkinamasis veido kremas? Nenoriu pasira&scaron;inėti visokiems keisčiausiems reklaminiams projektams kaip jau nueinantis pagyvenęs veidas. Man &scaron;tai pasiūlė plaukų transplantaciją. Na, maždaug: mes tau įdėsime plaukus, o tu tai pasakyk savo &bdquo;Instagram&ldquo;, pasifotografuok ir prie nuotraukų para&scaron;yk. Taip, mano viso gyvenimo svajonė įbristi į jūrą ir, pasileidus plaukus, juos &scaron;lapius per save permesti. Juokauju. Tikrai to nedarysiu. Būkime tikri ir neimituokime, kaip faina ir gražu, nuostabu ir malonu. Kuo toliau, tuo labiau nedarau to, kas neįdomu. Ar man reikia eiti į kokį nors grožio salono atidarymą? Kad gaučiau de&scaron;imties manikiūro ar pedikiūro kuponiukų? Anksčiau neva taupydavau laiką. Pavyzdžiui, perskaitydavau pusę knygos, matydavau, kad ji neveža, bet vis vien baigdavau, nes pusę jau perskaičiau, tad reikia baigti &ndash; juk gai&scaron;au iki vidurio skaitydamas. Jei neveža knyga iki trečdalio, mesk ir nesigailėk. Kaip ir žmones. Žinai, kad per dieną užtenka i&scaron;gerti septynis espreso, o po a&scaron;tunto jau ima permu&scaron;inėti &scaron;irdis. Taip ir dėl žmonių &ndash; vieno reikia kartą per mėnesį, kito užtenka kartą per pusmetį ir tai dviem valandoms. Žinoma, nekalbu apie darbo santykius. Dirbi, kiek reikia, bet reikia žinoti, ką, kur, kiek kalbėti, reikia duoti žmonėms ir nuo savęs pailsėti. Jei žurnale tavęs nėra dviejose trijose pozicijose i&scaron; skirtingų vakarėlių, jau didžiausias nuostolis &ndash; gal tave i&scaron;metė i&scaron; grietinėlės, tų bar&scaron;čių?.. Kaip gerai, kad nėra! Žinomumas tam tikrame segmente &ndash; valio, jis turi daug reikalingų ir teisingų dalykų. Bet būti žinomam plačiajai visuomenei? Atleiskit, jūs man nerūpite, a&scaron; &ndash; ne jūsų politikas, o jūs nesate mano rinkėjai, ir man dzin, ką jūs apie mane galvojate. Nes a&scaron; apie jus negalvoju nieko. A&scaron; gyvenu, dirbu savo gyvenimą &ndash; gyvenu darbe. Kaip sako mano bičiulis Jakilaitis, mes turime tiek pažįstamų, kad naujų nebereikia. Atsimenu, anais laikais buvo telefonai su ribotu adresų skaičiumi. Kaip dabar būtų sveika tokį turėti! Riba turėtų būti, kad pradėtum geriau i&scaron;sigryninti su vienu žmogumi savo vertybes, ilgus vakarus, paplepėjimus prie vyno taurės, o ne su kiekvienu atskirai septynias dienas per savaitę. Tai jau būtų vaidyba, taip gamtoje nebūna.

_LU_0584.tif

Nepaliaujamas noras vaidinti, kad tu jaunas? Fig tu jaunas. Noras žengti koja kojon su technologijomis? I&scaron; paskutiniųjų, bet žengiu, stengiuosi neatsilikti. Ir man tai sekasi. Su Z karta darbe kartais palenktyniaujame, pa&scaron;nekame apie mūsų epsus, debesis, i&scaron;maniąsias technologijas. O daugiau?.. Vaidiname, kad viskas gerai, nors i&scaron;ties dvyliktą valandą norisi miegoti. Laikaisi iki trečios i&scaron; paskutiniųjų. Bet kam to reikia? Man užsidega &bdquo;trys gyvybės&ldquo;, jau važiuoju namo. Jei nuobodu ir noriu ilsėtis?

&nbsp;

Ir visai nesvarbu, ką kiti pagalvos? 

&nbsp;

Jau tai tapo dzin. Mūsų santykių pradžioje mane papirko Indrė Kavaliauskaitė, pasakiusi, jog žmogui didžiausias įžeidimas yra frazė &bdquo;a&scaron; apie tave nieko negalvoju&ldquo;. Tiesiog esi tu&scaron;čia vieta. Tai didesnis įžeidimas nei koks &bdquo;liurbis&ldquo;, &bdquo;gaidys&ldquo;. Tie bent jau kažkokie apibūdinimai, o nieko negalvojimas... Net dulkė yra auk&scaron;čiau už tave.

&nbsp;

Dirbti tenka ir su jaunąja karta. Kaip sekasi sutarti?

&nbsp;

Kolektyvas sensta irgi gražiai. I&scaron; Z kartos tik dvide&scaron;imt procentų yra padorių &ndash; žodžio, punktualumo, atsakomybės, pareigos žmonių. Kiti, neturėdami jokios kvalifikacijos, nori lipti ten, kur nereikia, gauti tiek, kiek nėra verti. Renginių organizavimas &ndash; svajonė? Ten būdamas turi mokėti viską &ndash; ir kalti, ir priklijuoti, suprasti, kas yra garsas, &scaron;viesos, backingas, viena, kita, trečia lempa. Nepra&scaron;au jų įjungti, bet suprasti reikia. Kaip susidėlioti laiką, apmąstyti renginio dinamiką. Galvoji, gersi &scaron;ampaniuką su Mantuku prie jo gladiolių puok&scaron;tės ar užkulisiuose fotografuosiesi su Prūsaičiu? Ir čia &ndash; &scaron;ou biznis? Nieko pana&scaron;aus! Taip, tai kada nors galėsi daryti, bet pirma reikia pereiti daug &scaron;ūdo. O jo jaunimas nenori. Nori tiesiai prie Mantuko ir gladiolių.

&nbsp;

Mūsų darbas &ndash; įtemptas, jame daug tokio, sakyčiau, trapumo. Niekada negali būti tikras, kad nepadarysi didžiulės klaidos, kad rinkos neužgrius krizė. &Scaron;nekėjome su &bdquo;Bliko&ldquo; savininku Gyčiu Lagunavičiumi, kad kartu esame pirmoje eilutėje, ko atsisakys įmonės atėjus krizei: ne&scaron;audys fejerverkų ir nenorės renginių. Kai 2008 metais užėjo vadinamoji Kubiliaus krizė, tą pačią akimirką netekau prakti&scaron;kai visų konkurentų. I&scaron;gyvenome, nė vieno darbuotojo nepaleidau, bet pasakiau: jei kas dveji metai persvarstysime atlyginimus, dabar to nedarysime, būkime smagūs ir džiaukimės tuo, kad turime darbą, kurį darykime profesionaliai iki galo. Ir, jei reikia, galime patys pastovėti rūbinėje, o ne samdyti tam specialius žmones. Pats esu nekart per&scaron;okęs sienelę ir stojęs padėti rūbininkams sukabinti paltų, kad būtų greičiau. Dabar vėl viskas kaip ankstesniais laikais &ndash; jei 2008-aisiais turėjau du konkurentus, &scaron;iuo metu &ndash; vėl dvide&scaron;imt du.

_LU_0353.tif

Gyvenu puikiai su nuostabia savo užauginta karta. Viena mergina pas mane dirba dvylika, kiti &ndash; po de&scaron;imt, a&scaron;tuonerius metus. Viskas iki skausmo žinoma, absoliutus pasitikėjimas tiekėjais, kokybė. Gali padaryti klaidelę, nes, pavyzdžiui, baigsis tualetinis popierius ir toks &scaron;ūdas beveik tiesiogine prasme gali negražiai nuskambėti. Pramogų verslas prasideda nuo tualeto, rūbinės, turi numatyti viską iki tokių epizodų. Daug čia romantikos?

&nbsp;

O kaip kadaise supratai, kad renginiai gali tapti verslu?

&nbsp;

Tą veiklą pradėjau kokiais 1996-aisiais. Vienas verslininkas i&scaron; Nyderlandų sugalvojo padaryti spaudos konferenciją, per kurią pristatytų į rinką ateinantį naują produktą. Tuo metu spaudos konferencijos vykdavo nebent Seime, Vyriausybėje, o čia kalbėtume apie &scaron;ampūną ar kitas plataus vartojimo prekes. Raukiausi: konferencija &ndash; &scaron;ampūnui? Bet susirinko žurnalistų, visi pasidžiaugė, kad Lietuva vakarėja, atsiranda &scaron;ampūnas, kuris parduodamas pasaulyje. Po to jis papra&scaron;ė renginuko pardavėjams &ndash; boulingo turnyro. Tada, sako, nori padaryti savo darbuotojams, kurių &ndash; apie penkiasde&scaron;imt, kalėdinį vakarėlį? Ką? &ndash; pagalvojau tais laikais. Juk pasipjaustai baltos mi&scaron;rainės, atne&scaron;i i&scaron; namų likusios silkės, pasigarsini radiją ir &ndash; balius. Jie tada vykdavo tik pirtyse. Gal dėl to, kad vandens neturėdavome. Atsimeni reklamą &ndash; &bdquo;Vie&scaron;butis &bdquo;Viktorija&ldquo;. Čia visą laiką yra kar&scaron;to vandens.&ldquo;? Prasidėjo visokios akcijos parduotuvėse, kai buvo kažkas vai&scaron;inama, dalijama. Atrodydavo, nesąmonė, tais &scaron;ampūno mėginėliais metus pats galėtum praustis, o čia samdai žmones, siunti po Lietuvą, kad dalytų. Taip pamažu pradėjome suvokti, kad tai yra renginiai. Pamenu, kaip atidarinėjome vieną prakybos centrą, o jame vietoje 45 gesintuvų buvo de&scaron;imt. Ėjo gaisrininkai, apžiūrėdavo vieną vietą, kur sudėti gesintuvai, i&scaron; paskos pribėgdavo mano žmonės ir kitu keliu nune&scaron;davo juos toliau, kur eis komisija. Taip bėgiodami &bdquo;gyvatėle&ldquo; su de&scaron;imčia i&scaron;sisukome. Arba atidarant kitą prekybos centrą už stiklinių durų stumdėsi minia &ndash; net juoda, apsauginis neatlaikė, iki atidarydamas duris pabėgo. Likau stovėti jo vietoje. Juk už renginį atsakingas a&scaron;. O kiek klaidų per tuos metus padariau! Pamenu, tuomečiame &bdquo;Bočių&ldquo; restorane vienam laikra&scaron;čiui nusprendėme padaryti putų vakarėlį. Protu nesuvokiamas dalykas! Ten buvo gražiai nulakuotos slidžios grindys, ant jų &ndash; stirta putų. Svečiams po renginio teko i&scaron;mesti kelis kostiumus, nes dėmės nei&scaron;sivalė, nuo muiluotų pir&scaron;tų nuslydo, buvo pamesti ir neatsirado trys keturi žiedai. Baisiausia, kad vyriausiasis redaktorius &scaron;oko į putas ir susilaužė raktikaulį. Negana to, kažkas, pamanęs, kad kaulas tik i&scaron;niro, bandė jėga jį atstatyti. Didžioji finansinė depresija, pinigų nėra, tad skambinu tam redaktoriui kitą dieną: &bdquo;Kaip renginys? Jau i&scaron;siuntėme sąskaitėlę...&ldquo; &bdquo;Guliu ant operacinio stalo, o tu, pusmečiui atėmęs gyvenimo kokybę, čia su sąskaitėlėmis!&ldquo;

&nbsp;

Smagu augti pačiam, augintis klientus, kurie jau i&scaron;moko, jog ateiti į renginį tada, kai para&scaron;yta kvietime, o ne anksčiau, kad kažką patikrintų ar sukontroliuotų, kad kiekvienas turime dirbti savo darbą ir netrukdyti. Viskas keičiasi ir gerėja. Pamenu, kaip Arūnas Oželis, mano kulinarijos mokytojas, prie&scaron; penkiolika metų sakė, kad kuo toliau nuo Vilniaus, tuo vynas saldėja. Žmonės pradėjo važinėti po pasaulį, skirti, kad &bdquo;Bosca Anniversary&ldquo; nėra &scaron;ampanas &bdquo;Veuve Clicquot&ldquo;, kad yra ir kremantas, kava, prosekas, ne tik saldus &scaron;amarliakas.

_LU_0140.tif

Vynas ir maistas &ndash; vieni tavo pomėgių, jau prie&scaron; daug metų pradėjai užsiiminėti kulinariniu turizmu &ndash; keliauti po geriausius pasaulio restoranus, ragauti, mokytis.

&nbsp;

Kultūrizmas &ndash; reikalingas, kad važinėtum po pasaulį, matytum, suvoktum, kas vyksta. Iki &scaron;iol atsimenu, kaip kažkada su Oželiu lankstėme &scaron;auk&scaron;tus, kuriuose galėtume patiekti tartarą ar kokius nors putėsius. Dabar bepigu &ndash; indų vieno kąsnio užkandukams sočiai. O mes po renginio Briuselyje prisipirkome &scaron;auk&scaron;tų, paėmėme po dvejas reples &ndash; laikai vienomis suėmęs kotą, kitomis lenki &scaron;auk&scaron;to galvą. Oželis tokius kažkur buvo matęs. Po to &scaron;auk&scaron;tus i&scaron;plovėme ir dar ilgai jie ėjo.

&nbsp;

Pamenu, kai Briugėje Oželis nuvedė į pirmą mano gyvenime mi&scaron;elino restoraną ir sakė: &bdquo;Valgyk bulką.&ldquo; &bdquo;Kodėl?&ldquo; &ndash; &bdquo;Čia valgyti negausi, reikia mėgautis, o tu tiesiog esi i&scaron;alkęs.&ldquo; Ir i&scaron;ties atne&scaron;a meną, grožį, o koks mėgavimas skonių simfonija, kai esi parą nevalgęs ir be proto alkanas? Dėl to pirmiau ir reikėjo užvalgyti bulkos. Kažkada užsienyje patekau ir į restoraną, kur patiekaluose dominuoja trumai. Jis turėjo gal net dvi žvaigždutes. I&scaron;sirinkau degustacinį meniu, pasiėmiau butelį vyno ir paskaičiavau, kad sąskaita nevir&scaron;ys &scaron;imto eurų &ndash; nėra juk daug pinigų. Padavėjas atne&scaron;ė patiekalą ir stiklainį su trumais. Ima burokinę tarką ir klausia, kiek kartų per ją brūk&scaron;telėti. Vieną kartą tarktelėjo, žiūri: dar? Linkteliu. Dar kokius tris, keturis ar penkis kartus brūk&scaron;telėjo. Gaunu sąskaitą &ndash; 150! I&scaron; kur? Pasirodo, vienas tas brūk&scaron;telėjimas &ndash; de&scaron;imt eurų. Taip gyvenime ir mokaisi, sužinai, kas &ndash; trumas, alergenai svečių maiste, suvoki, kad tarptautinėje konferencijoje musulmonui negali pasiūlyti kiaulienos, žydui &ndash; ungurio ar krevečių, kiekvienam &ndash; kokių nors pusžalių produktų, nes nereikia, kad pasigautų infekciją. Daugybės &scaron;iam darbui būtinų dalykų nei&scaron;moksi &ndash; tik per patirtis, per sulaužytus raktikaulius, grėblį ant grėblio ir kitas nesąmones. Patirtį svarbu kaupti, bet i&scaron; esmės mūsų darbe kuo atmintis trumpesnė, tuo geriau: pamačiau, pasakiau ir viskas &ndash; nieko nebeatsimenu, man viskas faina. Taip visiems paprasčiau (juokiasi).

_LU_0593.tif

Lėktuvai ir skrydžiai vis dar &ndash; didžiausias tavo pomėgis?

&nbsp;

Pernai skridau 91 kartą. Kiti kolekcionuoja pa&scaron;to ženklus, kaklarai&scaron;čius, autografus, alaus kam&scaron;telius, o a&scaron; &ndash; atsiminimus ir skrydžius. Man klaikiai patinka skristi, patinka oro uostai, skaityti knygą. Kartais, net kai tarp persėdimų yra laiko, nevažiuoju į miestą. Oro uosto &scaron;urmulys man &ndash; pati geriausia tyla, geriausia terapija, o burzgiant lėktuvui arba skaitau, arba valgau, miegu. &Scaron;iais laikais mėgautis vienatve &ndash; baisi prabanga. O toje minioje, kur manęs, ačiū Dievui, niekas nepažįsta, a&scaron; geriausiai jaučiuosi vienas. Man tai yra poilsių poilsis. Nereikia jokių sodybų su pauk&scaron;čiukais &ndash; susiki&scaron;kit tuos pauk&scaron;čiukus! Atsistoti basomis ant rasotos žolės? Ne, neveikia tokie bajeriai.

&nbsp;

Pana&scaron;u, kad net mažuosius vaikus &ndash; ketverių dar neturinčią Mariją ir dvejų Aleksandrą prie lėktuvų pratinate &ndash; ir tu, ir Indrė su jais po vieną skraidote atostogų. Ne per sunku su tokiais nedidukais? 

&nbsp;

Be galo smagu. Indrės auklėjimo metodika labai gera. Ji vaikams diegia, kad mes esame viena komanda. Negali būti, kad a&scaron; pasiimsiu brolį, ji &ndash; sesę. Arba brolis dabar miegos, o sesė nori pramogauti. Jie arba kartu, arba niekaip, laikosi vienas kito iki skausmo. Jei taip toliau, jie vienas kitą turės kaip didžiausią gyvenime palaikytoją. Abu su Indre esame vienturčiai, tai turbūt jaučiasi ir bendraujant. O mūsų vaikai jau bus kitokie. Jokių čia a&scaron; mažesnis, ji didesnė ar pana&scaron;iai. Ai&scaron;ku, vienodai viską daryti sunku, jie konkuruoja, kuris pirmas eis maudytis, paspaus mygtuką lifte, fizi&scaron;kai Aleksandras jau tampa stipresnis už ją, Mariją dusina, ta jam kanda. Viskas nuostabu. Nėra to: a&scaron; valgau tą, a&scaron; noriu ano. Visi valgom tą patį maistą. Nenori? Kada norėsi, tada ir valgysi. Senam vyrui būti jaunu tėvu yra nuostabus užsiėmimas. Jie su mama atostogauja užsienyje, žiūriu nuotraukas ir kaip pasiilgau tų nemiegotų naktų! To tūso su jais. Jie abu dabar yra gera medžiaga, i&scaron; kurios galima lipdyti fainas asmenybes.

&nbsp;

Kuo tėvystė kitokia tada, kai gimė pirmagimis Adomas ir dabar?

&nbsp;

Dabar, kai esu senas tėvas, viskas yra labai gerai. Turiu kur kas daugiau kantrybės, tolerancijos, kitaip suvokiu laiką. Anksčiau, būdavo, žiūriu į vonelėje besimaudantį vaiką ir galvoju: pliuk&scaron;t, pliuk&scaron;t, o tai džiaugsmas! O dabar pliuk&scaron;t atrodo smagu. Jei esi įpratęs lakstyti, viską sutvarkyti minučių tikslumu, žiūrėdamas į vaikus dabar suvokiu &ndash; kur benuskubėsiu? Seniai neturėjau tokio artimo ry&scaron;io su pačia naujausia karta. Vau, kaip a&scaron; mokausi!

&nbsp;

Puikiai suvokiu, kodėl taip nesugebėjau vertinti Adomo vaikystės. Kai jis gimė, man buvo 25-eri, pats dar vaikas. Užtat sakau auksinę taisyklę &ndash; chebra, vyru ir žmona tapkite kuo vėliau ir kiek galima vėliau susilaukite vaikų. Taip jiems atiduosite kitą savo bagažą. Dabar a&scaron; turiu du lagaminus, o tada &ndash; tik kuprinytę. Ir tai kupiną ragatkių, o ne žinių ar kažko kito vertingo. Dabar su Adomu puikiai sutariame, jis studijuoja dirigavimą Ciuriche, pateko tarp keturių labai gero profesoriaus studentų i&scaron; viso pasaulio, gavo stipendiją. Kažkas i&scaron; draugų džiaugėsi, kad talentingas vaikas užaugo, o Jakilaitis mestelėjo: &bdquo;Tai dėl to, kad nedalyvavai auklėjime.&ldquo; Ir tuo klausimu buvo teisus (&scaron;ypteli).

_LU_0253.tif

Baisiausias žodis tau &ndash; &bdquo;nuobodu&ldquo;. Kas yra nuobodžiausia?

&nbsp;

Kuo toliau, tuo gyvenimas mažiau nuobodus, nes jį pradedi filtruoti. Anksčiau būdavo nuobodu tada, kai privalėjau kažką daryti. Dabar neprivalau, vis labiau valdau savo laiką, ne mane laikas valdo. Yra rutina, bet ir ją gali paversti nenuobodžia &ndash; gauti žinių, rinkti informaciją ir tai vertinti kaip investiciją į save. Klausyti klasikinės muzikos ir ai&scaron;kintis, ką groja. Nuobodu skristi lėktuvu a&scaron;tuonias valandas? Užsiimk savi&scaron;vieta. Stiuardesė tau niekada ne&scaron;oks striptizo, nelinksmins klounas i&scaron; cirko. Net eidamas namo pėsčiomis gali dairytis į vitrinas ir spėlioti, ką galvojo, ko siekė jas arba tuos keistus menus ant miesto tiltų įrengę menininkai. Kažkuo domėtis gali net ir vienas važiuodamas i&scaron; Kauno į Vilnių. Kodėl ten de&scaron;inėje naktį &scaron;viečia kosminis objektas? Pasirodo, ten &ndash; &scaron;iltnamiai, Kietavi&scaron;kės. Sužinojau &ndash; smagu!

&nbsp;

Negaliu pakęsti, kai sako &bdquo;neturiu ką veikti&ldquo;. Taip nebūna! Tai yra labai riboto ir nuobodaus žmogaus bruožas. Vilniaus burbulas, Kauno burbulas, medikų burbulas, teisininkų burbulas. Mes gyvename burbuluose, tad natūralu, kad nuobodu. Dar &ndash; &bdquo;Instagram&ldquo;. Ką Gurevičiūtė pasakys, o Pikul i&scaron;dažys? Kokia Karolinos Meschino plaukų spalva? Skrolinti &bdquo;Facebook&ldquo; &ndash; nuobodu, vargina, nes visi daro tą patį, ką darė vakar.

&nbsp;

Užtat sakau: reikia mylėti žmones, bet kartais ant jų pavaryti.

Shot by Lukas nuotraukos&nbsp; 
fotografo asistentas - karolis jautakis&nbsp; 
Simonos Senkauskaitės stilius&nbsp; 
Stilistės asistentė - Kristina Gudaitė&nbsp; 
Marijos Stanislauskaitės grimas&nbsp;

Jogaila Morkūnas: reikia mylėti žmones, bet kartais ant jų „pavaryti“

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją