Uniforma ir jos atributai &ndash; kiekvienos kariuomenės vizitinė kortelė. &Scaron;iandien žinome, kaip įvairiais laikotarpiais atrodė lietuvis karys, tačiau atkurtos Lietuvos kariuomenės heraldiką kūrusiems žmonėms &scaron;is vaizdinys dar buvo miglotas.

Per laiką muziejų rinkiniai tapo vis atviresni ir gausesni, o prie&scaron; kelerius metus Lietuvai padovanota Henrio Gaidžio kolekcija atvėrė naujas tyrimų galimybes: reik&scaron;mingą jos dalį sudaro tarpukario Lietuvos karininkų relikvijos.
Ką &scaron;ios relikvijos liudija apie lietuvį karį Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip antpečio rekonstrukcija virto detektyvu? Kaip Amerikoje sukaupta kolekcija įkvėpė kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenės heraldiką? Atsakymus į visus &scaron;iuos klausimus rasite Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusiame istoriko Norberto Černiausko pokalbyje su H. Gaidžio kolekciją tyrinėjusiu dizaineriu ir uniformų rekonstruktoriumi Giedriumi Paulausku ir Lietuvos kariuomenės heraldikos specialistu Nerijumi Treiniu.
Norbertas Černiauskas: Nerijau, atkūrus nepriklausomybę reikėjo atkurti ir Lietuvos kariuomenę. Jūs dirbote su vaizdine, labiausiai visuomenei matoma to puse &ndash; kūrėte skiriamuosius kariuomenės ženklus, atributiką. Ar lengva tai buvo užduotis?
Nerijus Treinys: įstojęs į Savanori&scaron;kąją kra&scaron;to apsaugos tarnybą gavau užsakymą &ndash; greitai padaryti Lietuvos savanorių skiriamąjį ženklą jau sukurtoms uniformoms. Tuo metu dar buvau Vilniaus dailės akademijos studentas, tik vėliau buvau priimtas etatiniu darbuotoju &ndash; vykdžiau ir kario funkcijas, budėjau, su ginklu vaik&scaron;čiojau aplink Seimą, o laisvu metu pie&scaron;iau naują kariuomenės simboliką: karinių dalinių vėliavas, antsiuvus, antpečius.
Vis dėlto man labai rūpėjo, kokia buvo Lietuvos kariuomenės simbolika iki karo, juk ji tuomet viską jau turėjo. Ir uniformas, ir kepurių ženklus, ir visas detales. Ie&scaron;kojau, kas yra i&scaron;likę, norėjau palaikyti rankose, pajausti, pamatuoti &ndash; tai būtų padėję rengti techninius brėžinius gamybai. Deja, muziejai tuo metu buvo daug uždaresni, ne visi eksponatai buvo prieinami. Per laimingą atsitiktinumą susipažinau su Henriu Gaidžiu, pradėjome susira&scaron;inėti ir tai tapo proveržiu.

&nbsp;Bendravimas atne&scaron;ė rezultatų?
Henry Gaidis mielai bendravo, siuntė man knygas apie NATO, Amerikos kariuomenę. Lietuvoje mes to nebuvom nei matę, nei girdėję, interneto tuo metu nebuvo. Ir &scaron;tai gauni informaciją, kaip tie dalykai pasaulyje sutvarkyti. Tai tikrai buvo labai svarbu.
Vėliau, jau 1994 metais, a&scaron; pats nuvykau į Ameriką pas Henrį, susipažinau su jo kolekcijoje esančiais tarpukario Lietuvos atributais. Niekas Lietuvoje okupacijos sąlygomis nebūtų galėjęs sukaupti tokio turinio kolekcijos, jeigu ne Henry, mūsų praeitį liudijančios relikvijos būtų pradingusios. Negana to, daug dalykų, kurie &scaron;iuo metu yra eksponuojami parodoje &bdquo;I&scaron;pakuojam!&ldquo;, man tapo įkvėpimu, jie buvo prikelti naujam gyvenimui jau dabartinės kariuomenės atributikoje.

Kaip tie, tuomet dar daiktai, &scaron;iandien jau eksponatai, atsidūrė Amerikoje?
Juos i&scaron;sivežė tarpukario Lietuvos karininkai, traukdamiesi į Vakarus. Ženklai, medaliai, net uniformos jiems buvo labai brangūs, todėl pasiėmė kartu. Kaip jie patys yra pasakoję, nuo milinių nuėmus antpečius buvo galima ir laivu plaukti, ir kasdien prakti&scaron;kai naudoti. Daug jų buvo ir i&scaron;mesta, bet i&scaron; esmės tai brangios relikvijos, todėl &scaron;eimose kai kurie daiktai buvo i&scaron;saugoti. Henry rado būdą juos surinkti, padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui ir &scaron;iandien galime džiaugtis i&scaron;saugota istorija.
Giedriau, mėnesį dirbote parodoje tyrėju, galėjote prisiliesti prie Lietuvos kario istorijos. Kas patį labiausiai nustebino?
Giedrius Paulauskas: Henrio Gaidžio kolekcijoje gausu originalių i&scaron;likusių tarpukario Lietuvos karininkų, karių uniformų detalių, ekipuotės detalių, kas ir tapo mano tyrimo objektu. Mane labiausiai nustebino puiki jų būklė. Pavyko atrasti i&scaron;likusią karininko, leitenanto Vytenio Statkaus kepurę ir dvi palaidines, viena jų unikali &ndash; paskutinio pagal įsakymą 1940 metais patvirtinto palaidinės modelio pavyzdys. Kolekcijoje esanti milinė su įsiūtu kailiu taip pat unikali ir vienetinė, ir i&scaron;likusi labai puikios būklės. Sunku patikėti, kad kolekcijoje esantis diržas netgi nepraradęs natūralaus odos blizgesio. Dažniausiai tokie dalykai susidėvi, jeigu ir i&scaron;lieka, tai tikrai ne tokios geros būklės.
Nerijus Treinys: vie&scaron;ėdamas Amerikoje 1994 metais buvau susitikęs su Giedriaus paminėtu Vyteniu Statkumi. Pamenu, tuomet klausiau jo, kodėl vežėsi ir brangino &scaron;ias uniformas, jų detales. Atsakymas buvo labai ai&scaron;kus: &bdquo;Mes kiekvieną akimirką galvojome, kad grį&scaron;ime. Apsivelkam uniformą ir vėl grįžtame į Lietuvą.&ldquo; Jie tikėjo, kad grį&scaron; ir grį&scaron; su uniformomis, matyt, dėl to jos taip brangintos ir saugotos

Telieka pasidžiaugti, jog uniformos &scaron;iandien grįžo į Lietuvą kaip eksponatai, kaip Henrio Gaidžio dovana Lietuvai. &Scaron;iandien turime i&scaron;saugotą istoriją ir konkrečius jos herojus.
G. P. &Scaron;i kolekcija būtent tuo maloniai džiugina. Eksponatai, kurių priklausomybė yra žinoma, dažnai pasakoja ir jų savininkų istoriją. &Scaron;tai vienos i&scaron; palaidinių ki&scaron;enėje visai netikėtai aptikau nuotrauką, kurioje užfiksuotas Vytenio Statkaus sūnus, dėvintis būtent tą tėvo palaidinę, kepurę ir diržą. Pana&scaron;u, kad ta nuotrauka joje gulėjo jau kurį laiką.
Kaip ta nuotrauka atsirado palaidinės ki&scaron;enėje? Ar tai naujas eksponatas, atrastas tiriant kolekciją?
N.T. Ko gero, tai vienas i&scaron; triukų, kuriuos labai mėgo Henry. Su savo kolekcija jis dalyvaudavo visuose lietuvių festivaliuose Amerikoje. Į juos atvykdavo i&scaron;samiai sudėliojęs savo pasakojimą. Jis paimdavo karininko uniformą, medalį, &scaron;autuvą, tikrą, veikiantį ir dar &scaron;audantį, pridėdavo originalią 1937 metų kuprinę su gertuve, kad galėtų pademonstruoti, kaip atrodė karys. Į ki&scaron;enes pridėdavo tikrų litų, monetų ar tų laikų pasą. Tai buvo jo edukacijos forma, nes apsilankius &scaron;eimai galėjo sudominti visus. Vyrus ir vaikus dažniausiai sudomindavo ginklai, o moteris &ndash; kiti ki&scaron;enėse paslėpti laikmečio atributai. Taip jis rasdavo priėjimą prie visų, užuot tiesiog padėjęs daiktą, kad jį stebėtų.
Jis akcentuodavo, kad tik stipri tauta gali i&scaron;likti, todėl per karybą jis i&scaron;eivijos atstovams papasakodavo apie visą Lietuvą. Matyt, ir minėta nuotrauka ki&scaron;enėje bus taip užsilikusi.

Giedriau, jūsų tyrimo istorija pana&scaron;ėja į tam tikrą detektyvą?
G. P. Man pasisekė, kad, kitaip nei Nerijus pirmaisiais nepriklausomybės metais, galėjau palyginti ne tik Gaidžio kolekcijoje, bet ir Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose esančius eksponatus. Jie puikiai papildo vienas kitą. Pradėjau nuo mažos detalės &ndash; kolekcijoje esančių pulkininko leitenanto Motiejaus Kara&scaron;os antpečių. Į mano rankas jie pateko įrėminti rėmelyje, negalėjau matyti kitos pusės. I&scaron;ėmęs pastebėjau, jog trūksta tam tikrų detalių &ndash; nėra antpečio kitos pusės dugno, liežuvėlio ir ąselės, per kurią persiveria liežuvėlis. Ar dingo per laiką, ar nuimant nuo uniformos? Tada pastebėjau, kad įsegtos dvi žvaigždutės. Vėl kėliau sau klausimą, ar paauk&scaron;tinus laipsnį jis siuvosi naują uniformą? Skylučių neradau, taigi čia ir atsakymas &ndash; pakeltas pulkininku leitenantu Kara&scaron;a pasisiuvo naują uniformą. Taip visi&scaron;kai pasinėriau į tyrimą ir tapau kone detektyvu.

Mažas eksponatas pamažu atskleidžia savo paties istoriją, kuri pereina į jo savininko istoriją, o gal netgi turi ką papasakoti apie visą epochą?
G. P. Be abejo. &Scaron;tai kad ir tie patys antpečiai, kurie būdavo įsiuvami. 1935 metais buvo priimtas patikslinimas, jog antpečiai gali būti ir prisegami. Tai palengvinimas karininkams, kadangi turint vieną uniformą galima i&scaron;sisegti paprastus antpečius ir įsisegti paradinius. Nereikia siūtis naujų uniformų, nes audiniai keliavo i&scaron; Anglijos, jos buvo siuvamos individualiai, pas meistrus, nebuvo serijinės gamybos. Taigi nors ir rodytas dėmesys kokybei, bet tai nebuvo pigus malonumas.
Dar vienas istori&scaron;kai gal ir nereik&scaron;mingas atradimas, bet jis parodo, jog kariams buvo svarbu jų įvaizdis, jie siekė atrodyti reprezentatyviai. Ir jį padariau tirdamas būtent Henrio Gaidžio kolekciją, anksčiau nieko pana&scaron;aus nebuvau matęs. Kalbu apie palaidines su nugaroje įsiūtomis gumomis. Tos palaidinės priklausė tam pačiam karininkui, matyti, kad jis jas siuvosi pas siuvėjus, kurie pritaikė tokią technologiją. Ji leidžia i&scaron; nugaros per juosmenį sujuosus diržą gražiai paskirstyti audinį, taip nesusidaro didelis klostas. To istorikas neužfiksuotų, tik su siuvimu susijęs žmogus.

Tarpukario kariuomenė buvo i&scaron;ties reprezentatyvi?
G. P. Kariuomenė buvo vir&scaron;ūnėlė, todėl ir uniformose galima įžvelgti geriausius tuometinės mados pavyzdžius ir tendencijas, geriausi dalykai būdavo perimami. I&scaron;skirtinis Lietuvos kariuomenės akcentas &ndash; unikali žalsva, samaninė spalva. Mane &scaron;i spalva žavi, nors i&scaron; dalies ir apsunkina rekonstrukcijos darbą, nes nė viena kariuomenė tokio atspalvio neturi, jos visos naudoja rudą spalvą. Atkuriant tenka ie&scaron;koti atitikmenų, artimiausia &scaron;iai spalvai yra Olandijos kariuomenės uniforma.
Nerijau, kūrėte dabartinius ženklus, domėjotės analogais pasaulyje, ie&scaron;kojote tarpukario Lietuvos ženklų. Turite visą paveikslą. Kaip apibendrintumėte Lietuvos kariuomenės atributiką?
N. T. Dabartinės Lietuvos kariuomenės antsiuvai yra profesionalūs, sukomponuoti pagal visus heraldikos principus ir taisykles, atėjusias i&scaron; viduramžių. Kitose valstybėse, ypa
Amerikoje, yra visi&scaron;ka laisvė. Ženkluose galima aptikti drakonų ir slibinų, skrendančių bombų. Mes esame i&scaron;laikę ženklų tęstinumą ir tradiciją ir tik minimaliai stilizavę, adaptavę. Pavyzdžiui, dabartinis kepurės ženklas yra 1934 metų modelio, tik tuomet skyde būdavo komponuojamas Gedimino pilies siluetas. Dabar jį pakeitė Vytis, dabartinis herbas, nes atkūrus Lietuvą Vilniaus problemos neturėjom.

Pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos &bdquo;I&scaron;pakuojam!&ldquo; dalis. Visą pokalbį galima peržiūrėti adresu:<a href="https://www.youtube.com/watch?v=3HTVBEpCpyU"> https://www.youtube.com/watch?v=3HTVBEpCpyU</a>. Parodoje eksponuojama viena didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė i&scaron;eivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvi&scaron;ką praeitį. Vertingiausia beveik toną sveriančios kolekcijos dalis yra karinės tematikos. Pirmus tris mėnesius parodoje darbuosis neįprastam eksperimentui pasiryžę tyrėjai. Į dienos &scaron;viesą jie i&scaron;kels archyvuose ir saugyklose vykstantį procesą &ndash; tirs ir atskleis muziejui padovanotos kolekcijos turinį, kuris vėliau ir taps parodos dalimi.

Pokalbis apie karių uniformas: ką jos liudija apie praeitį ir kaip įkvėpė dabartį?

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją