„Kitas kampas“: kad ir kokie būtume skirtingi, mums tai netrukdo siekti vieno tikslo

Martynas NEDZINSKAS, Audrius BRUŽAS, Kirilas GLUŠAJEVAS ir Balys LATĖNAS papasakojo, ką jaučia improvizuodami scenoje, iš ko semiasi įkvėpimo ir apie gyvenimą iš kito kampo. „Kad ir kokie būtume skirtingi, mums tai netrukdo siekti vieno tikslo – kurti improvizacijas scenoje“, – sako improvizatoriai.

Tai, ką su kolegomis darote scenoje, įdomu ir patrauklu. Papasakok, kas dedasi galvoje vykstant pasirodymui?

Visa improvizacijos teorija įsisavinama treniruotėse. Todėl geriausia, jeigu per pasirodymą pavyksta apie nieką negalvoti ir visus savo valdomus resursus sukoncentruoti į tai, kas tuo metu vyksta scenoje, bei pasakoti istoriją.

Kur lengviau improvizuoti – gyvenime ar scenoje?

Improvizuodamas scenoje galiu sau leisti viską, todėl gyvenime improvizuoti sunkiau.

Ar semiesi įkvėpimo iš savo mylimos moters? Ar ji gali save atpažinti „Kito kampo“ kuriamame humore?

Mano žmona turi labai gerą humoro jausmą, todėl tikrai galiu su kaupu pasisemti iš jos įkvėpimo. Ačiū jai už tai.

Esi savikritiškas?

Savikritika kaip ir kritika turi būti motyvuojanti. Todėl, sakyčiau, esu konstruktyviai savikritiškas.

Aktoriai – geri melagiai? Ar lengvai atpažįsti melagius?

Tiesa pasakius, nesu susidūręs su tokia statistika. O kadangi melagius perkandu lengvai, galiu pasakyti, kad jų yra ir tarp kitų profesijos atstovų.

Liko valanda iki pasirodymo. Ką veiki?

Anksčiau jaudindavausi (juokiasi). Reikėjo nemažai praktikos, kol jaudulį pakeitė noras greičiau išeiti į sceną ir ten įdomiai praleisti laiką. Dabar prieš spektaklį mėgstu pasišnekėti su kolegomis bei pajuokauti. Taip suvienodiname savo ritmą, o tas padeda improvizacijai scenoje plaukti lengvai ir vientisai.

Ką rasčiau tavo grojaraštyje?

Mano geriausias grojaraštis yra radijas mašinoje. Ten tikrai visko daug. Dar mėgstu klausytis įvairiausių tinklalaidžių.

Knyga ar filmas?

Dažniau renkuosi skaityti knygą. Skaitydamas žmogus lavina vaizduotę, taip išeina susikurti savo filmą.

Kas geriausiai pakelia nuotaiką?

Žinoma, kad juokas. Jis apskritai padeda visais gyvenimo atvejais.

Tai, ką su kolegomis darote scenoje, įdomu ir patrauklu. Papasakok, kas dedasi galvoje vykstant pasirodymui?

Mano galva primena dispečerinę, iš kurios koordinuojami lėktuvai: privalau žinoti, kas turi prasidėti, kas turi po ko pasibaigti, kas vyksta salėje, kokia bendra atmosfera ir kaip elgiasi kiekvienas žmogus atskirai.

Kur lengviau improvizuoti – gyvenime ar scenoje?

Improvizuojame kiekvieną dieną ir kiekvieną sekundę. Profesionalams improvizuoti scenoje nebebaisu, nes tai žaidimas, reikalaujantis meistriškumo, žinių ir patirties. Scenoje teikiame maloniąją improvizaciją, o gyvenimas pažeria kur kas sunkesnių iššūkių.

Ar semiesi įkvėpimo iš savo mylimos moters? Ar ji gali save atpažinti „Kito kampo“ kuriamame humore?

Nesisemiu įkvėpimo iš mylimos moters, nes įkvėpimas – būsena, sukeliama profesiniais metodais. Profesionalas privalo savo darbą atlikti kokybiškai, nepriklausomai nuo to, kokie žmonės jį supa, kurioje veiksmo vietoje jis yra ir kokia jo nuotaika.

Esi savikritiškas?

Esu savikritiškas ir kritiškas kitiems.

Aktoriai – geri melagiai? Ar lengvai atpažįsti melagius?

Nemanau, kad melavimas ir apgaudinėjimas turi kažką bendro su profesija. Kiekvienas ieškome saugumo, o melagystė yra savotiško apsisaugojimo forma, todėl visi esame melagiai, bet dažniausiai meluojame patys sau. Kartais tenka atpažinti melavimo procesą, tačiau prisiminkime, kad melavimas turi daugybę formų. Tiesos nutylėjimas juridiniame procese taip pat priskiriamas melui.

Liko valanda iki pasirodymo. Ką veiki?

Labai įvairiai, nes improvizacijos teatre „Kitas kampas“ turiu daug pareigų ir atsakomybių, kurios nėra vien tik buvimas scenoje bei improvizacija. Esu atsakingas už šviesas, garsą ir komandos pasiruošimą žengiant į sceną.

Ką rasčiau tavo grojaraštyje?

Viskas priklauso nuo nuotaikos, vyraujančių emocijų ir poreikių. Šiandien klausiau 9-ojo dešimtmečio muzikos.

Knyga ar filmas?

Daug skaitau, bet ir žiūriu filmus. Jeigu kalbėtume apie naudą, žinoma, literatūra būtų pirmoje vietoje, nes skaitant aktyvuojasi psichikai pavaldūs procesai: vaizduotė, atmintis, išorinis bei vidinis dėmesys. Turiu netgi išdirbęs savo skaitymo sistemą – ryte, per pietus, vakare ir prieš miegą skaitau kitokio žanro knygas, nes skaitymas irgi priklauso nuo nuotaikos ir nusiteikimo.

Kas geriausiai pakelia nuotaiką?

Pats stengiuosi sau susikurti nuotaiką. O šiame kūrimo procese gali būti įtampos, atsipalaidavimo ir kitų įvairių emocijų. Kalbant primityviai, teigiamų emocijų gaunu iš pačios būties.

Tai, ką su kolegomis darote scenoje, įdomu ir patrauklu. Papasakok, kas dedasi galvoje vykstant pasirodymui?

Daugybė dalykų. Profesionaliai improvizuoti ir kurti scenoje galima tik sunkiai treniruojantis, todėl šį meną palyginčiau su sportu. Sporte lavinama ištvermė, reakcija, fiziniai gebėjimai ir komandinis darbas, improvizacijoje taip pat treniruojami tam tikri įgūdžiai. Scenoje – kaip estafetėje: privalai būti atidus, negali susitelkti vien į savo mintis, privalai greitai reaguoti, nes bet kada gali gauti „perdavimą“. Netgi periferiniu matymu privalai matyti, ką daro kolegos, ir klausytis, ką sako partneriai.

Kur lengviau improvizuoti – gyvenime ar scenoje?

Būti scenoje – atsakomybė, nes esi įsipareigojęs žiūrovui suteikti gerą, kokybišką ir meistrišką turinį. Scenoje privalai maksimaliai atiduoti savo jėgas, o tam sunaudoji nemažai energijos resursų. Gyvenimas yra spontaniškesnis, tačiau pripažįstu, kad improvizaciniai gebėjimai padeda prisitaikyti ir gyvenimo scenoje.

Ar semiesi įkvėpimo iš savo mylimos moters? Ar ji gali save atpažinti „Kito kampo“ kuriamame humore?

Nemėgstu kalbėti apie asmeninį gyvenimą, nes tai neturi nieko bendro su mano profesija. Tegul skaitytojų vaizduotėje lieka tik profesiniai ir kūrybiniai paveikslai, o asmeninės istorijos tegul lieka asmeninėmis. Įkvėpimo semiuosi iš visko, nes tai yra patirtys – negali kurti to, ko neišgyvenai, arba dalytis tuo, ko neturi ar su kuo nesi susipažinęs.

Esi savikritiškas?

Savikritika yra analizė ir sveika nuovoka, todėl esu gana savikritiškas, o ypač profesinėje veikloje. Taip pat ir mano kolegos: esame savikritiški ir kritiški analizuodami save bei vieni kitus. Būtent todėl mes ir gyvuojame vienuolika metų. Kaip mano kolega yra pasakęs: „Kad ir kokie būtume skirtingi, mums tai netrukdo siekti vieno tikslo – kurti improvizacijas scenoje.“

Aktoriai – geri melagiai? Ar lengvai atpažįsti melagius?

Profesija su tuo neturi nieko bendro, nes tai priklauso nuo žmogaus moralinių vertybių. Jeigu žmogus piktybiškai sako netiesą, jis yra melagis, ir taškas. Galbūt aktoriai – labiau svajokliai, poetiški ar netgi vaikiški, todėl kažkas jo tokį būdą prilygina melui.

O ar atpažįstu melagius – nežinau. Kartais žiūri į žmogų ir atrodo, kad jis turi geras moralines savybes, tačiau po kurio laiko pamatai visai kitokį jo veidą. Ir tas, kad žmonės iš pradžių būna vienokie, o paskui atskleidžia tikrąsias savo savybes, stipriai nebestebina.

Liko valanda iki pasirodymo. Ką veiki?

Šiandien likus valandai iki pasirodymo galiu veikti bet ką: valgyti, sportuoti, plytas nešioti, kiemus šluoti, skaityti knygą. Nors būdavo laikai, kai likus dviem dienoms iki spektaklio, filmavimo ar kokio nors renginio išgyvendavau baisias emocijas ir sapnuodavau košmarus. Dabar į tai žiūriu paprasčiau, tačiau prieš pat išėjimą visada jaučiu mažą jaudulį. Panašiai kaip bėgikas, laukiantis startinio šūvio, tik mano maratonas trunka valandą ir dvidešimt minučių.

Ką rasčiau tavo grojaraštyje?

Savęs nepavadinčiau melomanu. Klausau pačią įvairiausią muziką – nuo „Queen“ ir „The Beatles“ iki Jessie J ar Arianos Grande.

Knyga ar filmas?

Atvirai pasakius, šiuo gyvenimo etapu filmų visai nežiūriu. Man kartais nelabai įdomu, ką knygų arba filmų herojai išgyvena, ir aš visai nenoriu susitapatinti su jų jausmais. Dažniau renkuosi skaityti filosofines, tiriamąsias, psichologines arba knygas apie rinkodarą.

Kas geriausiai pakelia nuotaiką?

Ne veltui liaudies išmintis byloja „Žmogus – pats savo likimo kalvis“. Matau objektus, jaučiu jausmus ir emocijas, todėl bandau iš jų pasisemti teigiamos nuotaikos, kuri teiktų laimę.

Tai, ką su kolegomis darote scenoje, įdomu ir patrauklu. Papasakok, kas dedasi galvoje vykstant pasirodymui?

Visada maniau, kad teatras yra „kvantinis menas“. Pasirodymas, iš šalies atrodantis toks paprastas, iš tiesų yra labai daugiasluoksnis. Kas vyksta mano galvoje, tiksliai negaliu pasakyti, nes pats tuo metu būnu bent keliose skirtingose erdvėse. Užimu superpoziciją. Turbūt galvoje tuo metu vyksta galingi cheminiai ir fizikiniai procesai.

Kur lengviau improvizuoti – gyvenime ar scenoje?

Lengviau improvizuoti scenoje, todėl, kad žanras aiškus. Gyvenimas yra įvairių žanrų mišinys, kuriuose dažniausiai dominuoja absurdas. Absurdo improvizuoti beveik neįmanoma, nors paradoksalu, kad improvizuojant randasi daug absurdo.

Ar semiesi įkvėpimo iš savo mylimos moters? Ar ji gali save atpažinti „Kito kampo“ kuriamame humore?

Iš savo mylimos moters visuomet semiuosi ne tik įkvėpimo, bet ir meilės, jautrumo, kantrybės ir daugybę kitų gražių dalykų. Atpažinti savęs ir įsižeisti ji negali, nes tam nėra jokio pagrindo. Be to, ji turi puikų humoro jausmą.

Esi savikritiškas?

Esu reiklus. Tiek sau, tiek ir aplinkiniams.

Aktoriai – geri melagiai? Ar lengvai atpažįsti melagius?

Klasikas sakė, kad visas pasaulis – scena, o žmonės yra aktoriai. Pažįstu daug žmonių, kurie vaidina gyvenime daug geriau nei aktoriai scenoje. Todėl tas mitas, kad aktoriai geri melagiai, jau seniai neegzistuoja. O aš atpažįstu melagius gana greitai. Taip pat, kaip ir apsimetėlius, tačiau tikrai nesu melo detektorius, todėl vis tiek papuolu į melagių pinkles.

Liko valanda iki pasirodymo. Ką veiki?

Drybsau ant sofos ir blevyzgoju. Arba vaikštau koridoriais ir garsiai kalbu.

Ką rasčiau tavo grojaraštyje?

Jessicos Pratt „This Time Around“, Baxterio Dury „Other Men’s Girls“, Arvo Pärto „Fur Alina“, Connano Mockasino „Con Conn Was Impatient“ ir daug kitų nuostabių kūrinių.

Knyga ar filmas?

Šiuo metu filmas. Kodėl? Todėl, kad dabar neskaitau knygų.

Kas geriausiai pakelia nuotaiką?

Mano vaikai. Jie prisigalvoja tokių įdomių ir juokingų dalykų, kad negali jais nesižavėti.

Kada menininkas kuria – būdamas sotus ar alkanas?

Tai dar vienas mitas, išgyvenęs iki mūsų dienų nuo Sovietų Sąjungos laikų. Menininkas kuria tada, kai kuria. Jei būsi alkanas ir nieko nekursi, vargu ar ką nors sukursi. Alkis turi būti kitur. Tikrai ne pilve.

Dainiaus Ščiukos nuotr.