Paryžietė floristė C. Boreau: nuostabi puokštė pavyksta suklydus daug kartų

Jauna, vietoje nenustygstanti kūrėja nesidrovėdama įsileidžia į savo dirbtuves, kuriose tarp ruošiamų puokščių ir darbo įrankių slypi nemažai apie jos pačios spalvingą vidinį pasaulį bylojančių detalių.

Mūsų pokalbio metu Claire intensyviai ruošiasi bendram projektui su mados ženklu Kenzo. Kadangi jai buvo patikėta sukurti lankomiausių butikų Paryžiuje (Eliziejaus laukuose ir Marė kvartale) dekoracijas, merginos ateljė nuklotas ryškiomis ir pompastiškomis puokštėmis.

Pastarosios visai neprimena įprastai Valentino dienai skirtų romantiškų gėlių kompozicijų, veikiau priešingai – kiek chaotiški ir kūrybingi deriniai atrodo tarsi vizualus optimizmo užtaisas. Tokia pat eklektiška dvasia vyrauja ir visame senajame ateljė – pastebiu keletą žurnalų, kuriuose, tikriausiai, buvo rašoma apie „Nue Paris“, senų nuotraukų ir teptukų, merginos senelio tapytų paveikslų, prie jų – ir molbertas...

„Kai nusprendžiau įkurti savo ženklą, senelis man perleido tapybos ateljė“, – pasakoja Claire ir priduria, kad ji negalėtų dirbti sterilioje, galeriją primenančioje erdvėje. Jai reikia, kad vaizduotę ir kūrybingumą nuolatos stimuliuotų šalia esančios ir turtingą šeimos istoriją menančios relikvijos, kad suptų tekstūrų, formų ir spalvų gausa. Claire sugeria visą šį įkvėpimą ir perteikia gėlių kompozicijose.

Net trys Claire šeimos kartos buvo mėsininkai ir meno kolekcininkai. Iš merginos pasakojimų nesunku suprasti, kad šeimos gyvenimo būdas turėjo didelės įtakos jos pačios ateities kūrimui.

„Viena vertus, mane labai traukė žemiški, su gamta susiję darbai, antra vertus, jaučiau norą veikti kažką susijusio su meno, dizaino, fotografijos pasauliu... Jutau, kad ankstesnės kartos man perdavė savarankiškumo gyslelę, norą kurti kažką savo.“ Claire atrodo, kad šiuos tarsi du skirtingus lygmenis – žemiškąjį ir svajingąjį – pavyko sujungti pasirinkus floristės darbą.

Potraukis prie gėlių taip pat ne atsitiktinumas. Nuo vaikystės merginos tėtis beveik kas savaitę mamai padovanodavo gėlių puokštę, kurioje visuomet būdavo nors viena gėlė, skirta ir mažajai Claire. „Jeigu mama gaudavo puokštę gražiausių rožių, tėtis visuomet įteikdavo vieną ir man. Arba pavasarį, kai namo grįždavo su glėbiu tulpių, jomis apdovanodavo ir mane. Tokie dalykai įsirėžia į atmintį.“

Baigusi mokyklą Claire nusprendė studijuoti meno rinką, tačiau nebuvo apsisprendusi, ar norėtų dirbti tokį darbą. Taip jos gyvenime atsirado Italija. ,,Po studijų norėjau pabėgti, atrasti save, taip pat gavau pasiūlymą ten laikinai padirbėti. Italijoje daug dirbau soduose.“

Būtent ten merginai šovė mintis ieškoti savęs floristikoje, todėl nusprendė grįžti į gimtuosius namus. Italija iki šiol jai sukelia tik pačius šilčiausius jausmus. Claire manymu, italai sugeba mėgautis gyvenimu, o sutikti žmonės pasižymėjo neprilygstama vidine elegancija ir grožiu. O kur dar važinėjimas „Vespa“ motoroleriais gatvėse, istorinis pastatų krūvis, gastronomijos stebuklai...

Jos teigimu, šiandien floristo profesija nebėra tokia aiškiai apibrėžiama, joje daug meninės kūrybos. „Galbūt labiau vertėtų kalbėti apie floristinę kūrybą. Toje pačioje madoje vis daugiau dėmesio skiriama tam, kokį efektą sukelia gėlės ir iš jų sukurtos dekoracijos, pavyzdžiui, galima pasižvalgyti į tai, ką pristato Dior arba Dries Van Noten. Anksčiau floristas būdavo tarsi ne daugiau nei paprastas gėlių pardavėjas, o dabar jam keliami aukščiausi reikalavimai, svarbus universalumas. Toks jausmas, kad tik dabar susivokta, kiek daug iš gėlių galima sukurti, – atsargiai mintimis dalijasi ji. – Juk gėlės – tai tekstūrų, spalvų, formų, kvapų šaltinis. Vietos kūrybai ir saviraiškai – be galo daug.“

Claire pamini dar vieną, jos nuomone, įdomų dalyką – dabartiniai floristai jau turi įvairios darbo patirties, į gėlių kūrybos pasaulį atvyksta su jau susikurtu kūrybiniu identitetu, skoniu, per metus susiformavusiu požiūriu. „Nepažįstu floristų, kurie būtų pasirinkę šią profesiją šešiolikos metų ir visą gyvenimą ties ja apsistoję“, – šypsosi ji.

Įnoringiausi ir kaprizingiausi klientai? Jie, žinoma, iš mados pasaulio... „Ir vis dėlto yra kita medalio pusė – jie man suteikia be galo daug laisvės. Tai mane džiugina“, – priduria Claire.

Nors darbo procesas ir rezultatas skamba saldžiai, Claire išvardija daugybę sunkumų. „Žinoma, tai atrodo labai glamūriška, tačiau pirmiausia yra etiniai klausimai – labai svarbu žinoti, iš kur tiksliai atkeliauja gėlės, kaip buvo atsiskaityta su dirbančiais žmonėms. Viską atsekti ir užtikrinti, kad visa proceso grandinė buvo nepriekaištinga, nėra lengva. Kitas dalykas – tai fizinis darbas. Nuolat tenka nešioti sunkias dėžes, dirbti šaltyje arba drėgmėje, įsipjauti, susidurti su daug įvairiausių logistinių dalykų, apie kuriuos nė nepagalvotum. Reikia labai stipraus moralinio nusiteikimo“, – šypsosi ji.

Tad kas jai padeda išlaikyti vidinės stiprybės rezervą? Save Claire vadina didžiule romantike. Du svarbiausi dalykai jos gyvenime – meilė ir poezija. Claire švelniai pažvelgia į savo draugą, mados fotografą Davidą Paige’ą ir kurį laiką pagalvojusi atsako, kad jai pasisekė sutikti žmogų, kurį myli ir kurio yra mylima: „Skamba be galo banaliai ir saldžiai, tačiau meilė iš tikrųjų užaugina sparnus.“

Lygiai taip pat ją įkvepia menas. Claire pamini, kad jos gyvenime svarbų vaidmenį atliko Rainerio Marios Rilke ir André Bretono kūryba, tiksliau sakant, jo laiškai savo dukrai. Ji žavisi Zadkine skulptūromis. Kurdama Claire klausosi daug muzikos – nesvarbu, repo ar klasikos.

Klaidos ar iš karto nepavykę projektai Claire neglumina. „Reikia daug kartų suklysti, kad pavyktų nuostabiausia puokštė. Nereikia to bijoti, juk nepavyks visada būti genialiam. Mano kūrybos procesas primena bandymą susigaudyti daug lego kaladėlių primėtytame kambaryje. Iš pradžių neįsivaizduoju, kaip viskas atrodys, tačiau pamažu, kai susirenku visas detales, bandau jas suderinti, atrodo, kad ir savaime organiškai viskas pradeda dėliotis. Tai labai spontaniškas ir žavingas procesas.“

Ateityje ji norėtų sukurti dar daugiau fotoprojektų – pastaraisiais ji dalijasi savo „Instagram“ paskyroje. Claire nusijuokia, kad klientai ją susiranda būtent ten, o ne per oficialią svetainę. Pasakodama tiek apie savo gyvenimą, tiek apie darbą, mergina dažnai pabrėžia jausmų svarbą. Net ir pavadinimas „Nue Paris“ (liet. „nuoga“) atspindi tai.  „Nue“ sukūriau po liūdno įvykio savo gyvenime. Nusprendžiau neužsiverti nuo pasaulio, priešingai – kažką sukurti, įgyvendinti savo svajonę. Tuo metu jaučiausi labiausiai pažeidžiama ir apsinuoginusi, dėl to ir kilo toks pavadinimas.“

Tokia neįtikėtinai atvira, kartu stipri ir jautri ji nebijo pasirodyti ne tik artimiems žmonėms, bet ir savo klientams. „Noriu, kad mane vertintų už tai, kokia esu“, – smilkstant cigaretei paskutinę pokalbio mintį ištaria ji.