Interjero dizainerė M.Noreikienė: vienus objektus kuri dėl pinigų, kitus – ir dėl savęs
Kaip sako pati dizainerė, viena pagrindinių jos užduočių – padėti žmonėms nepasiklysti šiandienėje pasiūlymų gausoje: „Mano darbas – kasdien ieškoti ir rasti tiesiausią bei greičiausią kelią svajonių interjero link.“
Nuo drabužių iki interjero
Monikos kelias į interjero pasaulį prasidėjo nuo šeimos, kurioje visi vienaip ar kitaip buvo susiję su menais, tik kiek vėliau pasukę į nuosavą verslą: „Šviesaus atminimo mama buvo drabužių modeliuotoja, turėjo savo saloną, daug metų dirbo su audiniais ir klientėmis. Vėliau jos kryptis šiek tiek pasikeitė, bet giliai širdyje ji visada liko menininkė. Abi sukūrėme ir šeimos namus – tai turbūt buvo pirmasis mano darbas, susijęs su interjeru.“
Iki dešimtos klasės Monika ir pati manė, kad studijuos drabužių modeliavimą, bet kai atėjo laikas ruoštis stojamiesiems egzaminams į Dailės akademiją, mama patarė: užteks namuose ir vienos siuvėjos, kodėl nepasirinkus labiau žemiškos profesijos? Taip Monika baigusi mokyklą pradėjo studijuoti interjero dizainą.
Kiek vėliau ji sutiko savo būsimą vyrą, kuris padėjo dar aiškiau sudėlioti planus ir svajones: „Mano vyras dirbo baldų versle – jis iki šiol užsiima baldų gamyba ir prekyba. Kai baigusi studijas svarsčiau, kuo užsiimti, jis pakvietė dirbti drauge. Buvo nemažai dvejonių, klausimų, ar tikrai man to reikia, ar tikrai verta kartu ir gyventi, ir dirbti, galiausiai apsisprendžiau.“
Monika juokiasi – viskas prasidėjo nuo paprasčiausios baldų parduotuvės. Dabar, praėjus penkeriems metams, salonas jau dirba pats sau, o ji prieš porą metų visa galva nėrė į interjerą. Per gana trumpą laiką viskas išaugo iki interjero projektavimo studijos, kurioje šiandien ji jau dirba su komanda.
Išlįsti iš rėmų
Monikos įkurtas „Menas gyventi“ dažniausiai kuria modernios klasikos interjerus, nors daug kas priklauso ir nuo paties kliento – galbūt vienas, kuris kreipsis, bus modernesnis, kitam labiau prie širdies bus klasika. „Pirmieji mano interjerai buvo labai klasikiniai, netgi saldžiai klasikiniai, – šypteli Monika. – Bet tada tokie interjerai – perkrauti, su daug detalių ir išraitymų – kaip tik buvo ant bangos. Dabar žmonės nori visko truputį mažiau, daugiau investuoja į tvirtesnes, ilgaamžes medžiagas, nebenori apsikrauti daiktais. Mano, kaip dizainerės užduotis, prisitaikyti prie savo klientų norų, laviruoti tarp jų įsivaizdavimo ir savo aiškaus, profesionalaus matymo. Kita vertus, „kitokie“ interjerai padeda sužinoti apie naujoves ir nesustoti vietoje.“
Pasak dizainerės, interjeras – labai asmeninis reikalas, todėl, koks jis bus, labiausiai priklauso nuo kliento. Vis dėlto jos kelyje yra pasitaikę ir tokių, kurie jai suteikė absoliučią laisvę, kuriems visiškai nebuvo svarbu, kokius namus dizainerė sukurs: „Dažniausiai tokie klientai – viengungiai, laiko neturintys vyrai, kuriems svarbu patogumas ir biudžetas. Tačiau tokių – vienetai. Paprastai žmonės aktyviai dalyvauja kuriant interjerą, nes tai – išties didelė investicija. Lietuviai – gana reiklūs. Kuo toliau – tuo labiau. Jie puikiai žino, kiek ir kodėl moka, ko gali išsireikalauti.“ Taupyti jie taip pat linkę, nors dauguma laikosi dar pačioje bendradarbiavimo pradžioje. Monikos dažnai ištariamos taisyklės: negalima taupyti geroms grindims ir durims, nes tai – buto ar namo veidas, kurio bet kada nepakeisi.
Paklausta, kokią – didesnę ar mažesnę – erdvę kurti paprasčiau, Monika akimirką susimąsto. „Vis dėlto turbūt didesnę... – prasitaria. – Ją kurti ir paprasčiau, ir įdomiau, nors mažos erdvės pasiūlo savų, tik joms būdingų iššūkių, kurių didžiausias – sutalpinti visus kliento norus, o reikalui esant įrodyti, kad vieni jo norai telpa, kiti – ne. Bet tuo mano darbas ir įdomus: gražus galutinis rezultatas reikalauja daug ir juodo darbo.“
Vienas sudėtingiausių Monikos projektų – iš dviejų butų sujungta gyvenamoji erdvė Senamiestyje: namo pamatai siekė Šv. Onos bažnyčios laikus, sijos – kelių šimtų metų senumo, negana to, buvę savininkai gerokai jį „nugyveno“, tad reikėjo daug ką apgalvoti, priimti sunkius sprendimus. „Tokie projektai – neįkainojama patirtis, juolab kad jų dizainerio karjeroje pasitaiko nedažnai“, – pasakoja kūrėja.
Art deco estetika
Kaip tik šiuo metu šalia daugybės projektų Monika su šeima įsirenginėja ir naujus namus. Ta pati moderni klasika, kuri taip patinka dizainerės klientams, atsiskleis ir nuosavoje jos erdvėje. Namai bus šviesūs: dideli langai, šviesios sienos, baldai, suderinti su tamsesnių atspalvių baldais ir detalėmis.
„Svarbu, kad mane suptų akiai mieli, gražūs daiktai, baldai, – vardija dizainerė. – Įrenginėdama namus kitiems tiek daug prisižiūriu, kad ir pačiai viso to grožio norisi. Laimei, nuo pat pradžių žinau, kokių namų noriu, ir vėliau savo nuomonės stengiuosi nekeisti. Visur ir visada gyvenime esu tokia: jei pirmą kartą pamačiau daiktą ir jis man patiko, joks kitas baldas ar drabužis mano nuomonės nepakeis. Pasaulyje tiek daug pasirinkimų, kad taip elgiuosi bijodama jausmo iš tos gausos neišsirinkti. Prieš dvejus metus susikūriau viziją, kaip atrodys mano svetainė, to vaizdo nepakeičiau ir šiandien – man svarbu laikytis savojo plano. Tą patį patariu ir savo klientams – nesiblaškyti. Pirmoji vizija, pirmasis brėžinys, kaip ir pirmasis įspūdis apie naujai sutiktą žmogų dažniausiai būna teisingiausias.“
Tarp klasikos ir tendencijų
Tendencijos ir mados interjero pasaulyje nesikeičia taip greitai ir dažnai kaip drabužių versle, bet jos ateina ir išeina, apsukusios ratą ir vėl sugrįžta. Pasak Monikos, jos svarbios tiek, kiek pas tave atėjęs klientas jomis domisi ir kiek jam jos svarbios. O žmonės domisi. Ne visi, bet domisi. Kai kurie ateina su išankstine nuomone ir vargiai ją pavyks pakeisti. „Jei žmogus nori klasikos su visais jai būdingais paraitymais, vargu ar išmuši, nors tau, kaip kūrėjui, tai galbūt – jau senokai numintas kelias. Bet taip yra. Kaip sakau savo jaunai kolegei: vienus objektus kuri dėl pinigų, kitus – ir dėl savęs“, – juokiasi dizainerė.
Keletą metų buvusi aktuali mid century modern stilistika paklausi ir šiandien. Veliūras, sodrios mėlyna ir žalia, prislopinta auksinė, burbulai, art deco elementai, marmuras ar kitokie akmeniniai paviršiai, tamsios grindys – žmonėms tai vis dar patinka. Dabartinės tendencijos labai susišaukia su tuo, kas prie širdies ir pačiai Monikai. „Juokauju, kad tai – mano aukso amžius“, – šypteli kūrėja.
